Šuva, prie betono sienos.

Šuva, prie betono sienos. Ar jis kam nors reikalingas? Gal tam, kuris praėjęs su koja paspyrė? Gal tam, kas iš namų lauk išspyrė. Užsimerk, suskaičiau žvaigždes. Tai neįmanoma, juk akys užmerktos, o žvaigždžių tiek daug. Juk tokia šuns meilė, akla ir begalinė. Užsimerk, gal pajusi mažą širdelę, tuksint gauruotoj krūtinėj? Gal pajusi jo skausmą, jo nepasitikėjimą tavimi. O gal tiesiog praeisi pro šalį, mesdamas slogų žvilgsnį į tą, kuris taip visus myli, bet nėra tokio, kuris taip mylėtų jį. Šuva prie betono sienos. Jau seniai niekam nereikalingas, tik rūpintis vaikams, kurie veržiasi iš mamos rankų ir puola prie šuniuko. Mamos atsainiai nutempia vaikus ir pasišlykštėja „Nelįsk, gal jis turi blusų“... Gal jis toks ir liks, o gal baigs dienas kokioj prieglaudoj. Gal ir geriau, juk visiems jis liko ir bus tik šuva prie betono sienos.

Jurgita 2012-10-14