Vakaro simfonija arba sugrįžimo eilės

Saulei besileidžiant, vakaras artėja.
Tyliai pasigirsta, medžių šlamesys.
Pirmas žiogo smuikas, priverčia suklusti,
Ne kekvienas galim šitai paklausyt.
Daugelis tik girdim, mašinų ūžimą.
Žmones "pilku veidu", skubančius kažkur.
O ar girdit laiką? Kaip jis bėga greitai.
Daugeliui tas laikas, skubantis visur.
Tik ar spėjam paskui bėgti? Ar mes galime pavyt?
Gal geriau sustot, suklusti..
Gal išgirsi paukščio giemę? Gal tu drugį pamatysi?
Ir pamatęs tu suprasi, kad tai Dievo dovana mums.
Ne kekvienas tik mes mokam džiaugtis ir priimt ją.
Tad dabar aš jau girdžiu, šimatą nuostabių žiogų..
Paukščio klyksmą, medžio lapą, tą kurį vėjas pakuteno..
Aš girdžiu net laiką.. Jis vis skuba ir skubės.
Tiktai mes neturim vytis, nes mes turime gyventi.
Džiaugtis rytmečio gaiva ir saulėlydžio šviesa.
Tiktai mes kartu, visi, turime atrasti tai,
Ko dar niekas nesurado.
Ir dabar.. Kai saulės nebėra..
Mėnuo žiūri į mane.
Perlais pasipuošia pieva.. Koks tas grožis.. Neišpasakytas..
Gandras parskrenda namo..
Girdis jo sparnų plasnojimas..
Ak štai kas yra gyvenimas!
Vieniem, tai tik tuščia tyla..
Bet man tai rojus žemėj.
Tad sustok, žmogau, kur beesi.
Apsidairyk aplinkui.. Ką matai?
Pilką žemę tik? O gal atvirkščiai?
Paklausyk ką kalba mums pasaulis.
Nes gyvename tik kartą..
Neskubėk praleisti šanso.

Pamąstymui
By Raimonda