Įvikis kurio nepamiršiu amžinai .

Ahhhh .... kaip seniai čia buvau , mokslai ir t.t.
Per šita laiką įvyko daug . bet niekada nepamiršiu šio įvykio .
Karta diena parašė man geriausia draugė su kuria mes draugės nuo pat vaikystės ir man pasakė kad jios šuo Džekis mirė , aš netikėjiau , bet galiausiai susitaikiau su tai .
Iki šiol aš pamenu kaip mes kartu lakstėm , kaip žaidėm durniojiom .....
Atvažiavus pas drauge jiaučiasi tuštuma , nes nėra jio mano Džekio ...
Negaliu pamiršti kaip jis mane pasitinka kaip atvažiuojiu pas drauge , jis atbėga pasitinka ....
Iki šiol negaliu pamiršti jio trumpų kojyčių , ausyčių ir akyčių kurios perpildytos meilės .
Tiesiog norisi nuaiti prie jio kapo ir jį ištraukti , apkabinti , pabučiuoti , vėl palakstyti , padūkti kartu . Norisi nuvykti pas jį tenais ir vėl jį pamatyti , paglostyt ....
sunku nuvažiavus pas jia ir užėjius i namus neberasti jio , nebepamatyti jio akyčiu , nepasakysi "Leba Džekūti " nepriklaupt ir nepaglostyti . Tiesiog sunku tvardyti ašaras ...
Nes žinoti kad jio čia jiau nebėra , jis man buvo 2 vaikinas . Jis mokėjio paguosti , mokėjio buti rimtu , o labiausiai mokėjio atskleisti savo meile mums , nors jiam kažkas nepatikdavo , bet jis to neparodydavo .
Tiesiog žinoti kad jio nebėra yra kančia ....
Myliu ir mylėsiu ji kaip savo šuni , nors jis ir ne mano ...
Sunku gyventi be jio ;(
Ir kodėl dangus pasijiama pačius geriausius taip anksti ?
jis buvo ne šuo o auksas , kurio nenorėjiau prarast ......
By. DzekisNykute