Tai tik iliuzija...

Tobi

Aš + tu = praeitis... Nors mano širdyje tu gyvas, tai tik iliuzija.... Praeitis, seniai fotografuota nuotrauka.... Nuotrauka, kurioje galbūt atsispindi tavo akys... bet kartoju, tai tik iliuzija... Iliuzija, kuri padeda tave prisiminti, prisiminti tavo žavesį ir tą taip artimą „šypseną“... Galiu nubraukti, kad ir tūkstantį ašarų... Bet ar tai padės, mano meile??? Ar tai tave sugrąžins??? Ne... nesugrąžins... Prieš gamtos įstatymus nepakovosi... Kiek milijonų norėtų, kad tu ir kiti grįžtumėt??? Milijonai... Milijonai verkiančių, liūdinčių širdžių... Bet mes dar susitiksim. Susitiksim ir turėsim dar milijoną metų... Tas milijonas mudviejų mažom širdims prabėgs greitai – nespėsim suskaičiuot... Nors kartais ant tavęs tikrai supykdavau... Tada tyliai sėdėdavom vienas šalia kito... Tu laukdavai, kol mano širdis vėl atsileis ir priims tave atgal... Tai įvykdavo greit... Mes vėl šėldavom... Žinojau, kad tavo atsidavusi širdis, kad ir įskaudinta, priims manają... Tačiau to su tavim dabar nebejaučiu... Nes tavęs nebėra... Išėjai man nieko nepasakęs ir tik tavo sustingęs kūnelis, priminė, kad tavęs netekau...