Sniegas uz salto lango siltuose namuose

Jau antras kartas. Antras kartas kaip isvystu baltus ledinius sustingusius ledukus krentancius is dangaus platybiu. Stebiu jas pro langa, siltuose namuose kuriuose galeciau pasilikti amzinai su mylimais ir gerais zmonemis. Mano galveleje sukasi mintys. Daug minciu. Apie tai is kur jos? Kodel jos baltos? Jauciu kambaryje sklindancia seimininkes meile man. Visada ja jutau. Nuo pat pirmos dienos kai mazas sedejau jai ant keliu vaziuodamas i naujus namus jutau jos meile. Jos meile man tesis amzinai. As tuo isitikines. Praeitaim metais per kaledas ju nebuvo. Jie buvo kalnuose. Laukiau ju ziuredamas i ledinukus. Kai sulaukiau ju iskart kambarys uzsipilde meile ir dziaugsmu. Tada seimininke man suznabzdejo - niekada, niekada taves nebepaliksiu. Tada as supratau - jinai sako visiska tiesa. As susiradau savo vieta pasaulyje. Taip jau man likimas skyre. Kasdien pradziuginti siuos zmones. Nesvarbu kokie jie bebutu turtingi ar ne, grazus ar bjauri mano paskirtis buti su jais. Ir visada as busiu iki tos dienos kai manes jau nebebus. Bet tada susitiksime jau kitame geresnyje pasaulyje.