Antsnukis labradorui?!

Pasakoja šeimininkė.
Kadangi ruošiuosi lankyti JGC kinologų būrelį, tai prisireikė Majai antsnukio, nes teks su autobusu važiuoti. Pas veterinarą kaip ir užsisakėme specialų antsnukį labradorui, bet jį reikia vežti iš Olandijos. Aišku, niekas taip greit jo neatveš, o mums būtinai būtinai reikia. Tai nuėjau į Kiką akropolyje, pasiklausiau kokie maždaug antsnukiai tiktų labradorui ir man pasakė, kad geriausia būtų šuniuką atsivesti. Tada bus labai lengva išsirinkti geriausią.
Taigi, kitą dieną išskubėjome su Maja į Kiką ...
Pasakoja Maja.
Viskas prasidėjo kaip ir gerai. Mano šeimininkė susitiko su drauge ir ėjome į lauką. Aš labai džiaugiaus ir tempte tempiai parkiuko link, bet ,deja, šeimininkė mane traukė visai į priešingą pusę. Aišku, nei kiek nenuliūdau, nes nauji, dar nepravaikščioti takai man labai patinka. Ėjome per kiemus, per didžiulį pastatą, prie kurio mane paleido. Laksčiau sau laiminga, pamačiau mažą šuniuką ir norėjau su juo pažaisti, bet nespėjau. Šeimininkė mane pakvietė ir privalėjau paklusti komandai. Nors tikrai buvo tokia mintis bėgti ... Bet ai .. Bus dar tų draugų.
Tada išlindome prie gatvės, kuria važinėja daug dėžučių su ratais, ir aš iškart supratau, kad linksmybės baigėsi. Vien nuo šeimininkės žodžio "šalia" mane nupurtė, nes tai reiškė, jog turėsiu eiti prie kairės kojos, nieko neuostydama. Man tai didžiausia kančia, todėl spyriojausi, šeimininkė vis turėdavo mane patraukti, kad neišiversčiau į priekį. Kaip supratau jai tai nepatiko. Man irgi.
Netrukus išlindome ptrie didžiolio pastato. Pirmą kartą tokį didelį mačiau. Prie jo vaikščiojo daug žmonių, vieni įeidavo, kiti išeidavo.
Šeimininkė perdavė mano pasaitėlį draugei ir nieko nepasakiusi nuskubėjo vidun. Aš norėjau eiti su ja, todėl labai draskiausi, mažai trūko, kad būčiau pradėjusi loti, tačiau šeimininkės draugė vis piktai paskaydavo " Maja, sedėk" " Maja, negalima". Man tai žiauriai įkirėjo, kas ji man, kad aiškintų???
Mano laimei, parėjo šeimininkė. Atėmė iš draugės pavaduką ( Ačiū Dievui) ir vedėsi mane į tą pastatą. Pirmas keistas dalykas, kurį pastebėjau, tai kažkoks besisukantis daiktas. Mes į jį įėjome ir sukomes ratu. Bet mano šeimininkė protinga ir sumąstė, kaip iš jo išeiti.
Tuomet patraukėmė keistos patalpos link. Ten buvo daug gyvūnų, aišku aš norėjau su jai pažaisti, bet jie buvo už grotų ... Ir mano šeimininkė nebūtų leidus, nes kai tik įėjome liepė sėstis.
Prie mūsų priėjo šunų skanėstais kvepianti moteris, paglostė mane, pakalbino. Buvau labai laiminga ... Bet ji ant mano snukučio pradėjo dėti kažkokį daiktą, vis dar nesuprantu kam jis reikalingas. Su juo nei išsižiot normaliai,spaudžia nosį. Siaubas, gyvūnų kankinimas. Savo liūdnom akytėm žiūrėjau į šeimininkę ir laukiau užuojautos, bet, deja, ji nekeipė į mane dėmesio, tik apžiūrinėjo dar daugiau tų keistų daiktų. Nieko, už tai aš dar atsikeršysiu.
Taip mane kankino ilgokai, aš vis bandydavau nusiimti tą klaikų daiktą, bet man neleisdavo.
Galiausiai, pamačiau kaip šeimininkė deda tą nesąmonę į savo tašiuką. Taip ir nesupratau, ar ji sau jį dėsis? Nes man, tai jau tikrai niekas jo nebeuždės...