Majos atsiradimas namuose.

Viskas prasidėjo, kai man buvo 6 metai. Zyziau mamai, kad nupirktų šuniuką. Savaime aišku, mamos atsakymas buvo "Tu nesugebėsi juo rūpintis, nevedžiosi ... ir t.t" Aš piktai atrėždavau, kad tikrai juo rūpinsiuos. Aišku, niekas manim netikėjo.
Kažkokiame žurnale paskaičiau, kad jeigu ko nors labai nori, reikia ant popieriaus lapų, tai užrašyti ir iškabinti namuose. Tada tėvai neteks kantrybės ir nusileis.
Tą dieną mama iš darbo grįžo labai laiminga, bet pamačiusi visur apklijuotus popierius, su užrašu "NUPIRK ŠUNIUKĄ" nuotaika netikėtai dingo. Maždaug pusvalandį sedėjau ir klausiausi nuobodžiausią pasaulyje moralą. Man aiškino, kad aš dar per maža 6uniuko auginimui, o ir jeigu dar ir taip darysiu, tikrai šuniuko neauginsim. Va už tų žodžių aš ir užsikabinau. Mano vaikiškas protelis suvokė, jog jeigu būsiu gera mergaitė gausiu šuniuką!
Apie savaitę laiko buvau tiesiog auksinis vaikas " Mamyte gal dulkes nuvalyt?", " O gal indus išplaut?Jau išplovei??? Duok, aš perplausiu, gal blogai išplovei" :D Bet man atsibodo taip elgtis, o paklausus apie šuniuką, mama pradėjo mane ignoruoti.
Tada pradėjau eiti į mokyklą ir apie šuniuką stebuklingai nebekalbėjau. Mamai buvo ramybė. Bet neilgai.
Vėl pradėjau zyzti, bet dabar dar įkyriau. Žodžiu padarėm kompromisą, kad pirksim katę, nes šuniuko mama vis atsisakydavo.
Dabar reiktų paskaičiuoti, kiek laiko aš ta kate džiaugiaus. Imkim grubiai 2 mėn. Aišku, tada mama vėl pradėjo sakyti "Matai, kate net nesirūpini, tai kas būtų su šuniuku?" Tada aš jau tylėdavau. O ką galėjau pasakyt? Gi nesupras, kad katė ne tas pats kas šuo.
Praėjusiais metais, prisimenu buvo Kalėdos, mes su mama pažiūrėjom filmą "Palikti sniegynuose" (labai dėkoju LNK, kad jį parodė :D) ir mama pati pradėjo kalbėti apie šuniuko auginima! Vatejau, kokia laimė buvo :) Bet, deja, nesutapo mano ir mamos skoniai. Mama norėjo Sibiro Haskio, aš dar nežinojau kokios veislės noriu, bet kad ne Haskio tai tikrai. Aišku, jie labai gražūs šunys ir t.t bet ne man tokį šunį auginti, ir dar ypač bute.
Kažkur apie savaitę laiko, kiekvieną dieną ginčydavomes :
" Ne, Ieva, jeigu nori, kad šunį augintume, tai tik Sibiro Haskį",
" Bet, mama, kuo jie tau taip patinka nesuprantu? Kad gražūs?"
" Netik, kad gražūs. Sakė va draugė turi, tai neloja jie visai ..."
" Tai gerai, perkam Haskį, bet tu jį vedžiosi, nes aš tikrai nesiruošiu skraidyt paskui jį, jų gi paleisti negalima"
"Tavo šuo- tu ir vedžiosi"
"Tai jeigu mano šuo, tai gal ir veislę galėčiau pati išsirinkt?"
Nuo to pokalbio mama nusileido ir paklausė kokio šuns noriu. Iškart atsakiau, kad labradoro. Mama mane 'labai apstulbino savo žiniomis' kai pasakė " Ai tai ten tas iš filmo Bethovenas? Bet jis gi koks didelis, dar ir seilėjas" Man buvo gera juoko dozė :D
Pasisodinau mamą prie kompiuterio ir rodžiau labradoro veislės šunis. Ji sakė, kad tikrai žino šiuos šunis. Tikiu, tikiu :D
Tada prasidėjo paieškos internete. Iškart žinojau, kad noriu su dokumentais, todėl žvalgiausi po veislynus.
Akį patraukė veislynas Medeinė. Pliusas buvo tas, jog man visai netoli nuo Šiaulių ir jie kaip tik turėjo 4 gelsvas kalytes.
Parašiau veisėjui emailą ir tą pačią dieną sulaukiau atsakymo " Taip, turime 4 gelsvas kalytes. Joms jau 4 mėn,niekas neperka todėl kaina 1000 lt. Atlikti visi skiepai, nukirminuotos. Jeigu norite galiu atsiųsti foto, kaip jos atrodo dabar"
Aišku, kad norėjau :D Laukiau išsižiojus :) Kai atsiuntė nuotraukas, nežinau, kiek kartų žiūrėjau. Žodžiu, susitarėme, kad ketvirtadienį atvažiuosiu pasiimti.
Kitą dieną su drauge nuėjome į zoo parduotuvę ir supirkau būtiniausius daiktus. Kadangi jų buvo tiek daug, jog net kartu jų nepanešėme, tai paprašiau, kad tėtis atvažiuotų parsivežti.
Atėjo ketvirtadienis, aš vos ne drebėdama iš laimės sedėjau mašinoje. Juk jau važiavom pasiimti šuniuko :)
Nuvažiavus, mus labai maloniai pasitiko vidutinį amžių pasiekęs vyriškis ir nuvedė prie šuniukų. Tikėjausi, kad jie bus mažesni, bet kita vertus, 4 mėn. pats tas, juk nebedarys namuose.
Veisėjas atidarė jų aptvarą ir, kaip keista, tik viena prie mūsų prilėke. Tiesa, kita nubėgo prie mano tėčio. Kažkur buvau skaičiusi, kad šuo pasirenka šeimininką, todėl ir nusprendžiau pasiimti būtent tą kalytę, kuri pati pirma atlėkė.
Vyriškis užpildė kažkokius dokumentus, nukirpo nagus, informavo mane visais iškilusiais klausimais, o patikėkite, jų tikrai buvo daug :D
Galiausiai jau sedėjome mašinoje. Nuo mano šuniuko sklido nemalonus kvapas, juk augo lauke.
Kai tik grįžau, susidūriau su pirmaisiais sunkumais- kalytė bijojo lipti laiptais, todėl aš būdama gera šeimininkė, apėmiau ją ant rankų ir 'labai lengvai' užvilkau 16 kg į penktą aukštą :D
Iš pat pradžių Maja jautėsi nejaukiai, visur uostė, atrodė išsigandusi, bet vakarop nurimo, pradėjo žaisti.
Kai grįžo mama, iškart puolė šuniuką glostyti. Bet ji ne tik, kad glostė, bet ir davė pastabą dėl sklindančio kvapelio. Todėl jau kitą dieną kišau gražuolę į vonią.
Tai prasidėjo mano linksmybės : kėlimasis naktį ir meldimasis, kad tik nebūtų krūvelės salione, balučių valymas, lakstymas į lauką vos ne 7 kart dienoje ( bet geras sportas užtat :D)
Žodžiu turėjau vargų vargelių, bet nei kiek nesigailiu, kad dabar turiu šuniuką.

P.S nenusiminkite tie, kurie labai nori šuniuko, bet tėvai neleidžia. Praėjo tikrai daug laiko, kol mano mama nusileido.
Gal pabandykite ir jūs parodyti liūdną filmą apie šuniukus? Gal suvirpins širdį ir nusileis ;)

P.S.S Tik jokiu būdu nerodykite fimo " Marlis ir aš" :D