Anykščiai, Anykštėliai

Ir vėl keliavome į Anykščius. Man labai patinka, dėl to , kad ten būna labai linksma, ypač kai mano pusbrolis per gimtadienį gavo dovaną, nepaprastą dovaną, o gi keturatį. Kadangi jau ir Anykščiuose esam, tai pats laikas ir į Čekonys užsukti. Girdime ne lojimą , o cypimą. Reksas - voljiere. Todėl, kad jam namuose buvo mažai vietos, o jis vargšas neįprates, liūdnas. Taip prašo, kad išleistume... O būda jo, tai kaip žmogaus namas keletą kartų sumažintas, nu pas jį tikrą gyvenvietė, dar meška voljiere sėdi... Nepakartojamai atrodo.Ir nuotraukų parsivežiau, bet jos man mažiausiai rūpėjo, vos kelias nufotografavau, svarbiausia, tai Reksą palinksminti, o šis jau sėsti moka. Tik gulti neklaužada nenori. O ir nemažas jau, tikras meškiukas. Snukis toks mielas, kad gražu žiūrėt, o šeip jis yra papozuoti mėgstantis, tik šį kartą buvo be nuotaikos, tai nei sėdo, nei ką įsikando...
Ir su į Artą paspoksojau, o jis tai laika, jo nefotkinau, kadangi pikčiurna tadien buvo... O šokinėja tai kaip super šuo , virš voljiero. Man net baisu pasidarė, o kas bus jei peršoks? O ir naktį gražuolis keistai miegojo - ant budos stogo. Ar tai normalu? Artui taip, jis tikras patrakėlis, jam viskas įdomu. Ir voljiero grotą pagraužti, ir metalinį dubenėlį pakramtyti... Kartais ir piršto paragauti. Artas - medžiotojas. Turi gal metro ilgio liežuvį, ir šerną neblogai atneša. Ir bendrauti su kitais šunimis patinka, nes visgi medžiotojų tarpe ir laikų, ir kurstharų, ir dratharų yra, aišku ir daugybė kitų medžiotojų... Štai tiek norėjau jums papasakoti, kaip sakoma "Trumpai, drūtai", mane pačią ramina tik šunys, nes reiks eiti pas kardiologą, kaką išgirdo gyditojai, tai velnioniškai baisu ar kuom nesergu. Tačiau, jums tikriausiai neįdomu ką plepu ne į temą... Tad IKI, mielieji.