Mažas ir sušales

Man tai - siabinga ir trumpa istorija. Sunku matyti... Ką? sušalusį ir mažyti šunelį, lekianti į nežinią... Jis mažytis mišruniukas, kurio blizgančios, į mane žiūrinčios aktuės sako, pasiimk mane namo, aš busiu geras tavo draugas... sunkus vaizdas. Šuniuko ausytė nusileido, kai negalėdama jį paimti nueinu toliau. Ašarotos mudviejų akys, jo - dėl to, kad jo nepaėmiau, mano - dėl to, kd jo paimti negalėjau.. Šunelis, visas drebėdamas nupėdino toliau, prie butų, prie apsnigtų žolių. Jam - sunkus tarpsnis, jis paklydo, anksčiau jis čia neklaidžiodavo... Likimas jo liaukia gal ir gražus, gal ir baisus. Gražusis - jį kas nors paims, baisusis - ju užmuš... Ant stalo bėga ašaros, krenta jos žemėn, ak kodėl jo nepaėmiau, kad ir kiek mama rėktų, tūrėčiau gerą draugą, kuris linksmai amsėtų, kai man būtų liūdna, kuris liūdnai cypentų, jei aš ant jo pykčiau.. Jis man padėtų - toliau gyventi, todėl, kad be šuns labai sunku. Tačiau nėra jo, nepadės man, neamsės ir necypens, nepaimiau jo ir išėjau, gal ką maišau, nes ką rašyti nežinau, ant stalo maži lašiukai - ašaros, o, kad su manim jis gerus namus turėtų, nebešaltų, ir laimingas būtų, su šeima... Parašiau jo garbei eilėraštį:

Klajūnas

Mažas šunelis,
Daug daug sušales.
Mažas šunelis,
Daug daug iškentęs.

Klajoja jis,
Po nežinomus laukus
Ir laukia jis,
Naujos šeimos.

Mažytis jis,
Sušalęs jis,
Nesulaukė jis,
Savos šeimos...