Apie mane.

Sveiki visi mano draugai ir priešai.
Dažnai stebiu kaip mano šeimininkė sėdi prie stalo, ant kurio yra laaaaabai daug daiktų, kurie, deja, man yra nepasiekiami, spaudo kažkokius mygtukus ir žiūri į kažkokią keistą dėžę. Pasinaudojęs proga, kad mano šeimininkė kažkur išėjo, nusprendžiau ir aš ką nors apie save parašyti. Taigi, aš esu Pepsis, bent jau taip mane visi vadina, taip pat šeimininkai mane vadina mišrūnu, nors kartais girdžiu kaip kiti žmonės mane vadina pekinu, o kartais mopsu. Kai tik paeinam toliau, išgirstu kaip mano šeimininkė juokiasi iš tų žmonių. Visai nesuprantu iš ko ji ten juokiasi. Bent jau man gražiau skamba pekinas, o ne mišrūnas.
Šiuose namuose atsiradau jau gana seniai. Dar gerai atsimenu kaip žaisdavau su savo sese, mama ir ankstesniais šeimininkais. Bet vieną dieną į mano namus atėjo kažkokie nepažįstami žmonės. Šeimininkas paėmė mane į rankas ir padavė tiems nepažįstamiesiems. Aš labai išsigandau, norėjau pabėgti pas savo mamą ir sesę, bet man nepavyko. Netrukus naujieji šeimininkai sulipo į kažkokį keistą judantį daiktą, kurį jie vadina mašina. Po kiek laiko atsidūrėme naujuose namuose. Pamačiau dar vieną žmogų (dabar jau žinau, kad to žmogaus vardas yra Močiutė), kuris buvo nelabai patenkintas ir kažką burbėjo. Aš į ją nekreipiau dėmesio ir ėjau išsityrinėti aplinką. Viskas ėjosi gerai, kol neatėjo naktis. Atsibudau vidury nakties ir pamačiau, kad esu visiškai vienas. Pradėjau garsiai verkti, šaukti naujuosius šeimininkus, kurie man jau pradėjo nepatikt ir gremžt duris. Netrukus atskubėjo viena iš jų, pasiėmė mane ant rankų ir pradėjo raminti. Taip aš ir užmigau. Gal savaitę aš taip erzinau visus kiekvieną naktį, kol Mama leido man miegoti savo lovoj.
Dabar, kaip sako šeimininkai, man yra metai ir 7 mėnesiai. Sako, kad esu jau suaugęs šuo, nors dažnai vadina vaiku (tikriausiai dėl to, kad esu labai mažas). Beveik visi mano draugai už mane mažiausiai dvigubai didesni. Net geriausia mano draugė yra laaaabai didelė. Kartais mes su viena šeimininke einam į kažkokią vietą, kur būna daug šunų (ji tai vadina susitikimu). Ten susitinku daug draugų su kuriais smagiai palakstau. Bet aš turiu ir priešų. Kartą kai ėjom su šeimininke, atbėjo toks juodas šuo ir pradėjo ant manęs labai urgzt, net bandė man įkąst, bet šeimininkė greitai jį nuvijo.
Dabar gyvenu labai laimingai. Šeimininkė beveik visą dieną būna namie, ne taip kaip žiemą, kai rytais kažkur išeidavo. Kasdien ilgai vaikštom lauke, o ten daug žaidžiam. Tai tiek apie mane.