...Apie turiningai praleistą savaitgalį...

Tatai, mano šunėkas visai turiningai šį savaitgalį praleido. Sakyčiau, net ir būdamas mieste, didžiąją laiko dalį vis tiek praleido lauke...
Šeštadienis
Abu su šunėku smagiai sau papūtę į ūsą ligi pat vienuoliktos valandos ryto, atsikėlėme, ir patraukėme rytiniais pasivaikščiojimų keliais. Gerai ten sekėsi, be jokių įsimintinesnių nuotykių. Jokios tetos su rotveileriais ėjimų direkcijų nenurodinėjo, tad laimingai pabuvę kieme gerą pusvalandžiuką, grįžome namolio. Vat paskui gi laukė vilniečių klubo susitikimas, į kurį, atsiprašau už išsireiškimą, atvyko juokingai mažas dalyvių skaičius ir dar juokingesnis liko iki pat pabaigos. Ištikimiausieji išbuvo net galbūt apie tris valandas. Smagiai sau šunėkai pasilakstė, pasisiuto, pasimaudė net gi. To pasekoje Aikas dar ir šiandien kažkokiu ne ypač maloniu Neris dumblu atsiduoda, bet, ką jau padarysi- tokie tie šunys, and they make us smile :) . Tad vat, po šio žygio grįžome namo, apturėjom švarinimosi procedūras, tada šunėkas smagiai sau vėl pasiilsėjo, ir vakare gi vėl patraukėme savais pasivaikščiojimų takais. Būk tai koks metų įvykis pas mus buvo- kadangi pas save kišenėje atradau sūrio( prieš tai joje dar atradau žiedą, kurį savaitę buvau pamatęs), tai pagalvojau, kad et, bala nematė, reikia pabandyt Aiką paleist bevaikštant. Ir, didžiai mano ir kitų nuostabai, niekur vaikinas per toli nelakstė, mat pašauktas pas mane žinojo, kad gaus sūrio. Vat. Taip gi perėjome namo ir smagiai sau miegojome, kol išaušo sekmadienis.
Sekmadienis
Šiandien miegojome dar ilgiau- iki pusė dvylikos, berods. Pasirodo, šuo dar visai toliau sau smagiai būtų miegojęs, mat lifte labai jau ten skundėsi, kas jam nepatinka ir taip toliau...Apturėję rytinį pasivaikščiojimą, toliau apturėjom dar nuostabesnį namų tvarkymą. Prastas iš Aiko tvarkdarys- jau vien ką pasako tai, kad ans ant siurblio loja, šluotas puola ir kitaip kuruoja tvarkančiuosius...Taip su Aiko pagalba sutvarkęs butą, nutariau, kad reikia traukti su juo į mega žygį. Vis dėlto oras- nors prie širdies dėk. Tad vat, užsimetėm kuprinę ant pečių( šį kartą įsidėjom daug priemonių, skirtų malšinti troškulį) ir išėjome laukan. Taip vat ėjome, ėjome, kol galų gale parėjome namo. Na taip, nebuvo labai jau įspūdingas šis žygis, tačiau, manau, svarbu paminėti tą faktą, jog Aikas suvalgė drugelį. Et...Tikiuosi, nepradės naktį po butą skraidyt...Tai vat, tiek naujienų šį kartą iš mūsų barikadų pusės, ir laukite sekančių nuotykių.