Ar mes jau senstame?

Keista... Negaliu patiketi, kad jau praejo 4 metai, kai mes su Tobiu draugaujame, gyvename, dziaugiames kartu. Kai jis buo visai mazuciukas, daznai eidavome pasivaikcioti po parkus, prie upes ar prie saltinelio ir jis buvo toks mielas, toks mazas, taip juokingai deliojosavo trumputes kojeles, susitikes kita suniuka begiodavo nuo jo ir paskui ji :) Kaip grazu kai prisimenu. Dabar su Tobiu einame regis i tas pacias vietas: i parka, prie upes, prie saltinelio, bet viskas kitaip... Tobis dabar jau tiesiai ir graksciai, iskeles uodega, pakeles galva zingsniuoja greta manes. Kartkartemis sustojam, as apsidairau, Tobis apuostineja visa kas ant zemes, pakasa dar nespejusia isilti zeme ir mes zingsniuojame toliau. Ir mums taip gera... Taip, viskas kitaip, bet as net nesusimastau. Ir staiga, prie musu pribega mazas mazulytis taksiukas. Jis bega juokingai ir klisai deliodamas savo trumputes kojytes ir jis man toks artimas, toks mielas, toks lyg ir kazkur matytas. Ir as prisimenu Tobi, kai jis buvo toks. Toks pat mazas ir mielas. Ir tas suniukas begioja aplink Tobi, bado ji savo snukuciu taip kviesdamas zaisti ir regis Tobis turetu begti su juo. Taip! Akimirka mano mylimiausiojo akys suspindo ir jis zvaliai krustelejo pavaikyti ta mazyli, bet po keliu minuciu jis sustojo, grizo prie manes ir isdidziai, oriai klestelejo prie mano koju. As ji paglosciau is paraginau begti, palakstyti su tuo nenuorama kuris zujo aplink mus, bet Tobis tik palaize mano rankas ir toliau oriai ir linksmai uostinejo zoleles. Tuo met prie musu pribego moteriske, supratau, kad ji to aktyvuolio, smarkuolio seimininke. Mes su ja pasisnekuciavom, paaiskejo, kad tas sunytis buvo vos 5 menesiu, o jo vardas taip pat buvo Tobis! Ir pasakiusi kiek jos augintiniui menesiu, moteris paklause manes:
- O jusu, turbut jau seeenas? - ir ta zodi "senas" ji taip pratese...
Is tiesu as suglumau, juk Tobis nera senas, jam dar tik 4 metai ir pora menesiu, juk jis net neatrodo senas... Juk jis neatrodo senas! As prisiminiau kaip mes su ju tose paciose vietose lakstydavom ir kaip dabar jau Tobis net su kitais suniukais nebelaksto. Bet tai moteriskei atsakiau, kad ne, Tobis nera senas, jam 4 metai, jis tik labai inteligentiskas. O grizusi namo atsisedau ant sofos, ant mano keliu uzsoko Tobis, as emiau ji glostyti ir prisiminiau tos moteriskes klausima. Tada pasijutau keistai taip ir isivaizdavau save sedincia ant sofos ir glostancia prazilusi suniuka. Kaip kokiam animaciniame filmuke seneles sedi... Tai va ir klausiu saves: "Ar mes jau senstame?" O gal tureciau pakartoti savo atsakyma: "Ne, mes nesenstam, mes tik inteligentiskejam?" :D kaip juokingai skamba:D Zinot, ta zodi "inteligentiskejam" galima pakeisti i brestam, inteligentiskas - tai subrendes. Juk galima ir taip traktuoti. Vadinasi, mano mazutelis suniukas Tobiukas, jau nera tas mazas energingas sunytis, jis jau brandus (inteligentiskas) taksas! Eureka! Vadinasi senatve visai nebaisi! Nei mano suniui, nei juolabiau man! Visi juk iskeliausim i vaivoryksciu sali, tik reikia laiko, kad tai suprastumeme... Tai juk auksciausias brandos taskas! Kiekviena diena - kelias i tobulejima! Kiekviena diena - kelias i tobulejima!