Taksas kuris mėgo vaikščioti vienas

Tikriausiai viesiems yra tekę pasiklausyti pasakos apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas, o jei ir neteko išgirsti tokios pasakos, tai pasiruoškite išgirsti pasaką apie taksą, kuris mėgo vaikščioti vienas. :)
O buvo taip. Trečiadienį nusprendėm mes su draugais iš miesto važiuoti į sodą, kur graži gamta ir plati laisvė mano Tobiukui (vėliau pamatysime, kad ta laisvė buvo nepaprasta). Kaip tarėm, taip ir padarėm. Mums graži gamta, o Tobiui plati laisvė. Šeip Tobis pripratęs būti vedžiojamas su pavadėliu, o paleidžiam mes jį tik laukuose savaitgaliais, nes gyvenam tokioj vietoj, kur baisu šunį paleist (atsižvelgiant į tai, kad jau keletą kartų jis buvo pabėgęs). Bet mes buvom sode. Ir Tobį galėjom paleisti. Paleidom. Ir buvo šaunu! Tobis lyg torpeda, pėgiojo paskui pagalius, o jam bėgant žemė dundėjo lyg bėgant šimtam arklių, nuo stalo jis prisigrambuoliavo tiek, kiek net nesapnavo (ir iš kur tos talpos pas tą mažą šunytį), o viskam nusibodus, atsiguldavo į pavėsį ir gulėdavo iškišęs liežuvį, apsalęs nuo šitokios gražios gamtos ir plačios laisvės. Bent jau mes taip galvojom. Bent jau mes galvojom, kad jis guli pavėsyje iškišęs liežuvį. Bet kur tau taksas gulės! Pagulėdavo, kol atvėsdavo ir dingdavo. (ir iš kur tos energijos pas tą mažą šunytį) O kur dingdavo, vargu ar Tobis pats žino, nes kiek bandėm su juo šnekėt, tai tyli nors tu ką. Na o mes tai ramūs, nes pagal mus, Tobis guli pavėsyje iškišęs liežuvį ir apsalęs nuo gražios gamtos ir plačios laisvės. Na, bet aš nesikartosiu, pasakoju toliau. Tobis guli po medžiu, tai guli, bet reikia jam nunešti atsilakt, nes šitiek prisiėdęs vargu ar eis pats ieškoti. Aš ateinu į pavėsį, kur guli Tobis ir matau... Kad neguli ten joks Tobis! Nu galvoju, gal jis nesulaukęs vandenėlio visdėlto išėjo jo ieškoti? Tobis išėjo vandenėlio, o aš išėjau Tobio beiškančio vandenėlio. Bet tai dar ne viskas. Neradusi savo draugo grįžau namo, kur manęs laukė mano draugas. Viskas paprasta, nes jis taksas kuris mego vaikščioti vienas. Pasivaikščiojo ir grįžo. Supratau, kad nieko čia baisaus, nes jis taksas kuris mėgsta vaikščioti vienas. Pavaikščios ir grįš. O ši istorija kartojosi tris dienas, kol buvom sode. Išsipildžius visom Tobio šuniškom svajonės, likdavo tik išbėgti ir vienam pasivaikščioti. Ir grįžti žinoma. Buvo tikrai, neapsakomai smagu, o smalsuoliams galiu papasakoti dar šį tą. Vėliau paaiškejo, kurgi vaikščiodavo tas vienas mėgstantis vaikščioti taksas. Kai prieš išvažiuojant nuėjome išsimaudyti, sutikom nepaprastai malonią moterį, o šalia linksmai ėjo dvi gražuolės šunytės. Keista pasirodė tai, kad Tobis su šunytėm iš kart ėmė draugauti, be jokių apsiuostymų, kurių paprastai pirmą kartą sutikęs šunį, Tobis nepraleidžia. O ir moteris su Tobiu draugavo lyg su savu. Hm... Turbūt jau supratot kur čia šuo pakastas (keistas šitas posakis, bet čia jis tinka). O kam dar neaišku (man irgi buvo neaišku) pasakoju toliau. Kai pradėjom šnekėt su ta miela moteryte, paaiškėjo, kad ji gyvena visai šalia mūsų sodo, o Tobis dažnas jos svečias, atkeliaujantis antoj dienos pusėj (kaip tik tada, kai būna sotus, prisilakstęs ir turėtų gulėti pavėsyje, iškišęs liežuvį). Tas mano išdykėlis pas drauges lakstydavo. Ir kas be ko vaikščiodavo vienas, nes jis taksas, kuris mėgo vaikščioti vienas :). Na dabar jau turbūt viską papasakojau. Tokios linksmos buvo mūsų dienos, kaip to katino kuris mėgo vaikščioti vienas :D