...Atostogos Rūgpienių kaime...

Sveiki ten visi gyvi ir nelabai, visi užpustyti ir nelabai, visi atsikasę ir nelabai, visi kiti ir nelabai...Tai va, sėdžiu čia sau prie senos palangės, ant kurios kaktusai nežydės, šią žavią šeštadienio popietę, veiklos neperdaugiausiai, tai, kaip dzūkeliai pasakytų, mislyju, reikia gal kokį įrašėlį padaryt. Apie Aiką ir mane, ir mūsų nuostabiasias atostogas. Jos tokios nuostabios, kad mano vertinimo aparatas jų net nesugeba įvertinti...Visom prasmėm. Kadangi pastarasis blog’as susilaukė visai nemažai populiarumo, daug kam patiko skaityti, kaip į pasaulį žvelgia Aikas, o man visai patiko taip rašyti, neskaitant to, kad man ir taip patinka rašinėt nesąmones, tai gi, apie atostogas išgirsite tiesiai iš Aiko lūpų...
- Sveiki, ponaiti Aikai. Tai gi, kaip Jums sekasi?
- Dėkui, mums sekasi gerai.
O šiaip tai netempiam gumos, ir važiuojam prie reikalo. Nu, esmės, minties, idėjos, tematikos ir kt.
Sesija.
Žinokit, čia buvo beveik mėnesis, kai Paulius kiekvieną dieną neidavo į tą Fakultetą, bet sėdėdavo namie. Ot keistas koks, ir svarbiausia, tą laiką skirdavo ne man, bet sėdėdavo prie daug daug lapų. Laaabai daug lapų. Aš kartais net ant lovos negalėdavau užlipt, nes ten būdavo daug daug lapų, visokių prirašytų, visokių pribraižytų ir taip toliau ir panašiai. Bet va, ten jam pasirodo reikėdavo mokytis, nes buvo sesija ir ten reikėdavo kartais eit į fakultetą ir rašyt egzaminą. Kai kurių Paulius visai nebijojo, o kai kurių bijojo. Taip bijojo, kad net iš kambario neišeidavo, o ten sėdėdavo, ir mokydavosi. O paskui kai jau pasimokydavo, tai tada eidavo į egzaminą. Va, taip gyvenom beveik mėnesį, bet paskui viskas baigėsi, ir tada jau buvo linksma. Jė, vakarėlis!
Keliaujam į Druskininkus.
Jau kai Pauliui baigėsi ta nu, sesija, tai paskui mes važiavom į Druskininkus. Neiškart tą pačią dieną, bet kitą dieną, nes dar Pauliaus mama turėjo eit tą dieną, kai visi poilsiauja, į darbą. Keista kokia, ane? Visi miega, o ji į darbą eina, veikt gal sakau neturi ką... Bet va, kai jai jau baigėsi darbas, tai tada mes važiavom į Druskininkus. Tai aš beveik visą kelią pramiegojau, o kai atsikėliau, jau buvo Druskininkai. Tada vakare su Paulium dar pabėgiojom, dar tėvai sakė, kad Paulius kvailas, nes šitaip šalta, o į kiemą be striukės eina. Bet gi kai mes bėgiojam, tai mums būna šilta, visai jau jie, nesupranta nieko...
Sekmadienis.
O sekmadienį tai mes žinokit atsikėlėm, nu, aš atsikėliau, tada laukiau, kol Paulius atsikels. Tada ėjom į kiemą, čia man labai patinka vaikščiot, nes reikia visus medžius paženklint, kad čia mano teritorija, o medžių tai, žinot, daug gi miške... Va. Paskui tada dieną dar ėjom pasivaikščiot po Druskininkus. O vėliau vakare vėl bėgiojom, tik šį kartą bėgom biškį daugiau, kitu keliu ten tokiu, kur taip pro Nemuną eina. Tai čia buvo geriau, nes daugiau pabėgiojom. Va.
Pirmadienis, Antradienis ir visos kitos dienos.
Šiaip jos nelabai buvo įdomios. Nu, įdomios, nes daug laiko Paulius praleidžia su manim, nes jam dabar atostogos, tai daug visur vaikštom, o vakarais kartais bėgiojam, tai būna labai linksma. Dar būna labai linksma, kai aš įsibėgėju, šoku ant Pauliaus, ir bandau jį pargriaut. Tai jis kartais nepargriūna, o kartais pargriūna, ir tada paskui mane pradeda sniege voliot. Man tai labai nepatinka, nes vadas negali būt voliojamas sniege, jam taip nedera. Bet tada vyksta kova, bet Paulius mane pasigauna, prispaudžia prie žemės, ir tada sako :“ Tai gi tu nelaimėsi prieš mane, tu prieš mane niekada nelaimi...“ Bet tai jėz, pasikėlęs koks, ane? Aš žinau, dar ateis tokia diena, kai aš jį nugalėsiu. Aš jam iš pasalų smogsiu! O šiaip tai čia aš juokauju, nes mes su Paulium jau seniai susitarę ir nusistatę, kad jis yra vadas, o aš esu vicevadas. Nu, toks vadas, kai galiu vadovaut, kai nebūna Pauliaus. Tik paskui dažniausiai negerai būna, kai tėvai viską papasakoja, ką aš darau namie, kai Pauliaus nebūna. Fuj, išdavikai kokie...
O dar būna labai smagu, ir Paulius tada iš manęs juokiasi, na, ta geraja prasme juokiasi, kai mes einam pasivaikščiot, ir kai aš išgirstu, kad kas nors apie mane šneka, tai aš taip pabėgėju į priekį, sustoju, ir tada visaip galvą į šonus sukinėju, ir leidžiu visiems žiūrėt, koks aš gražus. Geras, ane?
O dabar tai čia žinokit aš labai daug ir ilgai negaliu rašyt, nes man tuoj reikės eit. Va tuoj po to, kai Paulius išgers tą gėrimą, kuris būna karštas, ir kurio kvapas man visai nepatinka. Jo man siūlo per pusryčius, bet aš nuo jo pabėgu. Neveltui jis ten ir vadinasi iš K raidės, nes kaip kakas kažkoks...veu... Tai va, kai jis baigs gert tą gėrimą, tai tada mes eisim statyt kažkokį sniego senį. Tai jau aš žinokit nežinau, kas ten per dalykas, ir kodėl jis senis, o ne jaunis. O kad yra žodis „sniego“, tai man patinka, nes čia turbūt bus smagu. Aj, ir dar sakė, kad išsitaškysim sniege. O tai čia liksma bus?