...Atostogos pas močiutę Druskininkų kaime...

Va tai va. Apturėjom atostogas pas močiutę Druskininkuose. Ganėtinai neblogai ten sekėsi, Aikas buvo apdovanotas ypatingu dėmesiu ir ypač ilgais pasivaikščiojimais. O vat štai keletas įsimintinesnių įvykių:
Pikta teta. Žinot, jos tokios dažniausiai vaikšto su “šūbom”, didelėm kepurėm, turi juodą rankenuką ir eina palinkusios. Ėjom mes sau ramiai šaligatviu, kadangi žmonių lygiai net vienas visoje gatvėje( tai esu aš), Aikui nutariau antsnukio nedėti. Na ką, ir pamatau kažin kur tai horizonte sliūkinančią figūrą- Piktąją Tetą. Spėkit iš vieno karto, ar ji nieko neleptėlėjo, kad šuo be antsnukio? Būtent. Pradėjo ten skaityti moralą, kad aš esu nieko nenusimanantis pienburnis, ir iš vis neaišku, kaip tokie gali šunis augint. Viskas baigiasi tuom, kad neapsikentus mano kotrargumentų lavinos ji numojo ranka ir nuėjo gatve.
Pikti policininkai. Taip taip taip, su dėdėmis komisarais geriau jau nejuokauti. Eilinė situacija- vėl gatvėje nulis žmonių, tad Aiką vedu be antsnukio. Pastarasis tabaluoja mano rankose, mat ką tik jį buvau jam nuėmęs. Ir štai, iš kažin kur tai atsiranda dėdė policininkas, kuris jau seniau prie manęs buvo prisikabinęs, kad aš vogiau gėles ( nors jos buvo pirktos turgely ir skirtos tokiai Eglei gimtadienio proga), šį kartą manęs pasiteirauja, ar aš žinau, kaip reikia vedžioti šunis? “Em, su pavadėliu ir antsnukiu?”. Tokio atsakymo, matyt, jis nesitikėjo, tad puolė klausinėti, kur antsnukis. Išvydęs jį mano rankoje, dėdė žaliu kostiumu dar labiau įtūžo, ir tada puolė klausinėti, kodėl jis ne ant šunio snukio? Mano atsakymas skambėjo maždaug taip : “ Gal dėl to, kad jau tamsu, o žmonių, kaip matote pats, šioje gatvėje net nulis?”. Dėdė pareigūnas visai pasiuto. Tiesa sakant, vienu metu jau pradėjau galvoti, kad viskas baigsis tuo, jog būsiu įgrūstas į jų kažkokį busiuką forduką ir nuveštas į nuovadą. Laimei, jie pasitenkino tuo, kad aš Aikui uždėjau antsnukį. O vat paskui ta pačia gatve važinėjo pirmyn atgal ir stebėjo, ar mano šuo vedžiojamas pagal visas taisykles.
Žmonės, neskiriantys veislių. Tiesą sakant, ši žmonių kategorija mane labiausiai užknisa, kadangi tikrai atsibosta kas antram vardinti ir porinti, kokia čia veislė ir kodėl būtent tokia veislė. Mat dauguma įsitikinę, kad haskiai BŪTINAI turi būti tik žydraakiai. Ne, nu, tai dar atlestina, bet jau kai prasideda painiojimas su laikom...tyliu...Pakui jau norėjau pradėti klausinėti pats: “O kaip jūs manot, kokia čia laika:rytų sibiro ar vakarų sibiro?”. Turbūt tada jie būtų galutinai susipainioję veislėse.
Dėdė raudona striuke ir juodu rusų spanieliu. Vat šitas persona’s man sukėlė daugiausia juoko. Aišku, vyrukas jau buvo kaip reikiant “apšilęs”, kvapelis jautėsi gal dešimt metrų atstumu nuo jo, bet juk jis vistiek didvyris, nes vedžioja šunį. Trumpai pasiteiravęs, kokia mano šuns veislė, pradėjo skelti odes ir epus savo spanieliukui. Mat jis yra labai gražus, labai kilmingas, turi ausyje tatuiruote, o jo dokumentuose net gi yra įrašyti tėvų vardai!”Uau, galvojau, kad rašo tik senelių...”. Tada jis ten dar bandė kažką pasakyti, bet jo vapėjimo aš jau nebesugebėjau iššifruoti. Ir šuo savo šeimininką nusivedė namo =)
Tad tiek tų naujienų iš mūsų fronto, o kol kas tariame Jums iki ir linkime sėkmingų, džiugių ir įspūdingų akimirkų.
Nuoširdžiai Jūsų(ne ne, ne Algimanta Žukauskienė :D ), Aikas ir Paulius =)