...Atsakymų beieškant, arba sapalionės apie šį bei tą...

Laba dienukę, gerbiamieji, gerbiamosios, mažiau gerbiamieji ir mažiau gerbiamosios...Net nežinau, nuo ko čia pradėt pasakot visus įvykius, o jų pas mus išties „ypač“ daug...Bet, kad jau taip čia netempiant gumos ir pradedant pasakoti visas nūdienos naujienas, pasiraitojam rankoves, gurkštelim šiek tiek šalto vandenėlio, ir važiuojam:
Šiaip tai mum sekasi taip visai, sakyčiau, ganėtinai normaliai. Sveiki gyvi- o ko gi daugiau ir norėt. Šunėks laikosi ypač šauniai- kažkoks aptingęs ant žiemos pasidarė, da gerai, kad kaip meškiukas nekaupia maisto atsargų žiemai. Vo tep. Karts nuo karto pasisportuojam sau dviese, karts nuo karto šunėks iškeliauja į kaimelį, bet vat kaip ten jam sekasi, tikrai negaliu papasakoti, bo mokslų ir kitų dalykų dėka man savo savaitgalius dažniausiai tenka praleisti namučiuose. Ech...
Tačiau vat ką plačiau jums čia norėjau papostringauti, tai apie antradieninį mūsų tokį visai senąjį legendinį super duper žygį. Šį kartą tai nebuvo super duper mega žygis, mat nelabai tiek ir laiko teturėjom. Faktas tas, kad išėjom kai buvo šviesu, o grįžom jau palydėję saulę. Ale užtad kokių gražių vietų apregėjom. Nusprendėm, kad šįkart trauksim visai į kitą pusę, nei dažniausiai einam. Užsidėję sportbatukus ir antkakliukus, šiltai apsirengę, mat, kaip žinia, rudenio dienos jau ne tokios ir kaitrios būna, išjudėjome iš namų. Vo tep. Tada patraukėme link tokio dydelio dydelio kalno. Esame jau ir seniau ten buvę, ale kažkaip ne per daugiausiai dėmesio kreipėme i visą „pizažą“. A vat dabar juo kažkaip labiau ten sau atsisėdę ant tokios storos seno seno ąžuolo šakos grožėjomės Vilniaus, tiksliau, Žemųjų Panerių vaizdais. Ech, ne tokia jau ir baisi ta mūsų Lietuvėlė, kai pagalvoji. Taip sau atsirelaksavę ten geras 20 minučių, judėjome toliau. Tada ėjome, tada dar truputį paėjome, tada dar šiek tiek nuėjome, kol galiausiai priėjome pervažą ir tada toliau ėjome. O šiaip tai buvom sustoję tokioje ale apleistoje traukinio stotelėje. Iš pačios stotelės ten bene tik griuvėsiai belikę, bet vat pasigrožėjome senais visų pamirštais ir nežinia kiek laiko ten bestovinčiais traukinių vagonėliai, kurie patamsumėj taip visai spoookies atrodė. Va. Paskui mes pasitarėm ir aš nusprendžiau, kad namo dar visai nesinori eit, tad judėjome tolyn. Vėl ėjom, vėl dar truputį paėjom, tada dar vėl šiek tiek nuėjome ir taip toliau...Dar beeinant stebėjomės namais, kurie pastatyti tokiose vietose, kad net vat neįmanoma pagalvoti, jog vat tę gali stovėt koks nameliūkštis, kuriame, pasirodo, gyvena nelabai draugiška kokia teta su savo sugyventiniu ir su dar mažiau nedraugišku šunimi. Pririšti jie, tai gerai...šunys, ta prasme, ne tetos...Ir vat štai mums taip beeinant, galų gale priėjom tokia uch ty kokią gražią vietelę. Bent jau man tai tę labai patiko... Ten taip pasilypėji pasilypėji ant tokio visai nemenko kalnelio, ir tada taip puff, ir pasimato tau prieš akis puse Vilniaus. O dar kai „saulelė jau nukopdama migdė svietą“, tai tep viskas labai nice atrodė... Pasisėdėjom tę sau, palaukėm, kol saulė nusileido ir mėnulis pakilo, ir tadu gi nusprendėm, kad jau būk tai atėjo metas keliaut namo...Tatai gi taip ir baigėsi mūsų paieška atsakymų į daugumą būties ar egzistencijos klausimu. Radom juos, ne visus, ale vat sau gyvensim toliau, šiek tiek gal smagiau...
Ties šia vieta bene ir baigsim pasakot savo gyvenimo peripetijas, visas naujienas, kurių, kaip jau patys pastebėjote, ne tiek čia ir daug, ir tarsime jumi „iki kitų susimatymų“...