DogTrekking'09 at Kernavė

Gerą dieną, gerbiamieji. Nors, tiesą sakant, ne tokia jau čia ir gera ta diena- kai už lango net „pizažo“ nesimato, bo pila kaip iš kibiro. Vat, kaip žinia, gi Paulius su Aiku vakar tokiam renginyje, pavadinimu DogTrekking 2009’Kernavė, dalyvavo. Sudalyvavom tikrai neblogai, užėmėm net gi visą antrą vietą iš penkių dalyvavusiųjų, nors tuos 25km įveikėm per gėdingai ilgą laiką- beveik 8val. Tikrai nebūtumėm tiek užtrukę, jei kai kurie „checkpoint‘ai“ nebūtų buvę taip tobulai sudėti ir jei patys nebūtumėm tiek daug blūdinę ratais kvadratais. O dabar apie viską šiek tiek plačiau:
Tai vat, atsikėlę smagiai sau puse aštuonių ryto, patraukėme su Aiku rytinio pasivaikščiojimo takais. Ilgai ten neužtrukom, grįžome namolio, papusryčiavom, susikrovėm šmutkes, ir maždaug devintą valandą pajudėjome link Kernavės. Gerai ten vat kelionėje sekėsi, nepaisant to, kad pats vairavau, šuo vis tiek miegojo man ant kelių... Taip vat važiavom važiavom, kol pasiekėm Kernavę. Aišku, ten mūsų būta šiek tiek nublūdyta, mat pasirodo, atvažiavom patys pirmieji, tai dar net nuorodos nebuvo sudėliotos, kur važiuoti. Ale paskui gerai ten kelią suradom, ir atkeliavome į starto aikštelę. Lūkuriavom lūkuriavom ten, kol pradėjo rinktis jau ir daugiau dalyvių. Po tom gi sekė registracija, tai vat ten prisiregistravom, ir mano starto laikas buva 12:20. Paskui sau visi draugiškai kolektyviškai paklausėm instruktažą( mane paskui išgąsdino tai, kad moteris, supažindinusi mus su taisyklėmis, sakė, kad trasa nėra sunki :D ). Tai va, paskui gi turėjom dar gerą valandžiukę iki starto, tad per tą laiką pavalgėm bišk ir paskui žygiui ruošėmės morališkai. Ir atėjo taip besiruošiant laikas, kuomet reikėjo jau ir mums pajudėti. Startavom gi kartu su Dominyka ir jos šunėke Aira. Prasidėjus varžyboms, prasidėjo ir visi įdomumai.
Pirmasis punktas. Šis vat kažkaip ten be jokių sunkumų buvo, lengvai ten jį susiradau, pakeliui iki jo dar bemaž kokius aštuonis žmones aplenkiau, ir, pasižymėjęs savąjį lapelį, patraukiau link antrojo punkto.
Antrasis punktas. Vat čia tai buvo punktas žudikas, suklaidinęs beveik visus dalyvavusius. Daug kam pasidarė keblu jau tada, kuomet, beeidami link to punktelio, pamatė teritoriją su užrašu “Privati valda”. Na ir ką, daugelis, būdami sąžiningi žmonės (tarp jų ir Paulius) nusprendė, kad nevalia kirsti tos privačios valdos, tad reikia ją bandyti apeiti. Bandymai, deja, nebuvo tokie sėkmingi, kokių jų norėjosi. Iš pradžių situacija atrodė dar patenkinama, mat teko eiti takučiu, bet, deja, jis paskui staiga baigėsi, o prieš akis atsivėrė dilgėlių jūros horizontas. Kadangi kito kelio jau kaip ir nebebuvo, tad teko bristi būtent per tas dilgėles. Smgaumynai ten tikri buvo, kuomet taip eini, ir kyšo tik tavo galva virš dilgėlių...Tatai paskui susitikom kažkaip su Hubertu ir jo haskiu Tedžiu, su Darium ir jo haske Bora, bei gi su Aivaru ir jo belgų aviganiu malinua, kurio vardo aš taip ir neįsidėmėjau. Taip vat paskui toliau draugiškai tęsėm klajojimus, kol, galų gale, gal po geros pusantros valandos, suradom tą nelaimingą antrą punktą.
Trečiasis punktas. Atsižymėję savo lapelius, toliau, mūsių, varmų, ir kitų skraidančių gyvių “kapojami”, leidomės link trečio punkto. Vat, jį nebuvo sunku rasti, tik kad čia jau patys žioplą klaidą padarėm, ir kažkodėl link jo ėjom ne tiesiu keliu, bet ratu....Tatai apėję tą tokį nemenką ratą, suradome trečiąjį punktą, šunes dar smagiai nusimaudė( mat tas punktelis buvo prie ežero), pasižymėjom lapelius, ir tada patraukėm link ketvirtojo punkto.
Ketvirtasis punktas. Va čia einant link jo, bišk išsiskyrė kelių asmenų nuomonės. Nors dalyvavom kaipo ir kiekvienas už save, bet vistiek, kadangi, jau pradėjom keliauti draugiškai, tad taip ir nusprendėm eiti toliau. Deja, patikėjom tuo dalyviu, kuris klydo. Tad taip va suvaikščiojom vėl gi kokius bereikalingus tris kilometrus, mat atsimušėm į kažkokį kaimelį, kuris net nė iš tolo nebuvo panašus į tokį, kuris parodytas žemėlapyje. Apsisukom, ir korėm visą tą kelią atgal. Paskui nusprendėm, kad reikia šiek tiek pabėgti, nes per daug laiko sugaišom beblūdindami. Taip vat prabėgom kokius gerus tris kilometrus( atsižvelgiant į tai, kad karštis tuo metu buvo jau nežmoniškas, be to, kompaniją nuolat palaikė draugės musės, bėgti jau nebuvo taip ir lengva). Taip vat pasiekėm ketvirtąjį punktą, pirmas savo lapelį pasižymėjo Aivaras, o paskui Pauliui gi apsišvietė pasižiūrėt į žemėlapį, nu vat gi ir pamačiau, kad mano ketvirtasis punktas visai ne šioje vietoje. Pasirodo, kad Aivaras gi mažesnę trąsa pasirinko. Dėl to jo ketvirtasis punktas ir buvo arčiau. Taip vat mūsų keturių keliai ir išsiskyrė, ir toliau į trasą patraukėme su Hubertu ir Darium. Einam sau keliu, ir vat žiū, kad laukais kažin kokie tai kiti dalyviai traukia. Na ką, galvojam, vejames. Taip vat smagiai sau besivijom, kol mūsų kelią pastojo kažkoks tai upeliūkštis. Kadangi jau per daug tingėjom tiek kelio grįšt atgal, nutarėm bristi. O ten to upeliūkščio būta tokio visai gilaus( šiek tiek aukščiau nei mano liemuo). Tai va paskui dėkojau sau, kad sugalvojau, jog reik iš kelnių kišenės išsiimt telefoną :D . Tik vat, kad sušlapo kuprinėje buvęs maistinis turinys ir Aiko skanučiai, ligi tol buvę mano kišenėje. Paskui jau ketvirtą punktą suradom be didesnių kliūčių, pasižymėjom lapelius ir bišk sustojom pailsėt.
Penktas punktas. Pailsėję gal kokias penkias minutes, patraukėme toliau. Kaip žinia, penktas punktas buvo tikrai ganėtinai toli nuo ketvirtojo. O jį pasiekti buvo galima dviem keliais- skrost skersai miško, arba eit pagrindiniu keliu, bet daryt laaabai didelį ratą. Taip vat mes optimistai ir nusprendėm, kad reikia varyt “stačiai” per mišką. Iš pradžių visai neblogai sekėsi, kol nepriėjom kažkokių pelkių. Visai ten smagu buvo per jas bandyt brist, ir aš tikiu, kad mano kedai kadanors dar bus tokios spalvos, kokios jie buvo prieš žygį :D . Tai vat, bet, kuo toliau lik tos pelkės vidurio ėjom, tuo ji klampesnė darėsi. Tatai taip nusprendėm eit aplink ją ratu, ir vat čia galvelės mūsų konkrečiai susisuko. Neįsivaizduoju, kokiu būdu mes ten paskui atsimušėm į pagrindinį kelią, bet labai džiaugėmės išėję iš miško ir suvokę, kad daugiau nebereikės jame klajoti. Taip vat beeidami sau tuo keliu, susitikom visą tokį labai gerokai jau susinervinusį Edvardą, mat tas niekaip negalėjo penkto punkto rast. Bet kažkaip vat keturiese mes ten jį be didesnių kliūčių suradom, atsižymėjom tuos lapelius, ir patraukėm link šeštojo punkto. Vat čia mūsų keliai ir išsiskyrė, mat Edvardas pažadėjo mus aplenkti, bandydamas kirsti kampą per mišką.
Šeštas punktas. Taip vat mūsų trijulė( tiksliau gal, “šeštulė”, nes, vis gi, dar ir trys šunys buva) patraukėme pagrindiniu keliu. Lengvai ten sau ėjom, kol vat taip žiū, išlenda iš miško Edvardas. Nelabai ten jam pavyko mus aplenkti, dėl to paskui visą laiką keliavom jau keturiese/ aštuoniese. Šeštą punktą suradome taip pat be didesnių problemų. Tik vat, po šešto punkto mus jau ištiko viena rimta bėda, mat baigėsi vandenėlis....
Septintas punktas. Dėkui dievui, kad beeinant link šio punkto, pasitaikė kažkokių triobesių. Pasiprašėm pas vieną bobutę vandens, tai toji su malonumu sutiko mums jo duoti, o avansu net gi gavom korį su medum. M, skanuma buva... Va, septintą punktą taip pat suradom be jokių vargų, pasižymėjom lapelius, bišk pailsėjom dar, ir tada patraukėm link aštuntojo punkto.
Aštuntas punktas. Einam einam sau keliu, kuris aiškiai pažymėtas žemėlapyje, ir paskui tas kelias tiesiog ėmė ir dingo, nors žemėlapyje jis vis dar tebebuvo. Ką gi, vėl bandėm laimę kirst kampą per mišką, ir, dėkui dievui, šį kartą laimė mums nusišypsojo, mat išlindom būtent ant to kelio, kurio ir reikėjo. Taip sau einam einam, ir žiū- guli laukuose Edita su Taiger. Nelabai ten jau jai su sveikata į galą gerai pasidarė, tad vargšelė varžybas nutraukė...O paskui gi kažkaip dar mus pasivijo, ar tai mes pasivijom, nu vien žo, susitikom, ir dar kartu su mumis ėjo Vilijoa su Hara ir Svetlana su Nika. Tik vat paskui kažko tai Aikas labai neramus pasidarė- visgi, panų padavė :D Vargais negalais aš ten jį sutvarkiau, lengvai radom aštuntą punktą ir toliau tęsėm žygį.
Devintas punktas. Šis, taipogi, buvo pasiektas be jokių nuotykių. Tad greitai prasi”check’ine” lapelius, patraukėm link dešimtojo punkto.
Dešimtas punktas. Vat, kaip mes jį suradom, tai žinokit, aš visai neįsivaizduoju, nes ten tam paskutiniam miške man taaaaip apsisuko galva, jog jei būčiau ėjęs vienas, tai turbūt būčiau atsisėdęs kur ant kelmelio, ir pagalbos šaukęs :D Bet visgi, visi draugiškai kolektyviškai radom tą punktą, pasižymėjom lapelius, ir tada vat, sukaupę paskutines savo jėgas, kurių dar šiaip visai taip normaliai ir buva, link finišo pasileidome bėgte. Taip vat pasiekėm finišo tiesiąją, sulaukėm apdovanojimų, tiesa, moterų, ėjusių 25km aš jau taip ir nesulaukiau, nors išvažiavau gal kažkur apie 21val. Tak vot.
Reziumė: viskas labai super duper patiko, aišku, klaidų buvo gal tiek ir organizatorių, tiek daugiau ir pačių dalyvių, bet kitą kartą tikrai nepraleisiu progos dar kartą dalyvauti tokiame renginyje. Dar labai džiaugiuosi už savo šunėką, kuris parodė labai didelę ištvermę, o grįžęs namo dar ir jėgų siutimams atrado :D Ir va dar džiaugiuosi, kad jis ten toks visai kultūringas buvo, bo aš, žinodamas jo charakterį, galvojau, kad jam ten nelabai seksis su visais bendrauti. Visgi, ėjimas drauge net ir su kitais patinais davė jam tikrai nemenkos naudos. Organizatoriams jau padėkota, dalyvavusieji jau irgi pasveikinti, tad iki kitų susitikimų :)
Daugiau nuotraukų galite rasti adresu: http://picasaweb.google.com/pawlyzas/Dogtrekking2009Kernave#