Dorybės ir nedorybės

Neturiu daug laiko, bet reikia išsikalbėti. Nesijaudinkit, su Ieva viskas tvarkoj, išsilaikstė ir sėdi savo vietoj. Iš tikrųju tai mano vietoj, nes ta pagalvė ant lovos yra mano, mano, mano. Nemanykit, kad esu bjaurus šunis ar kokia tai parazitė savimyla, ar, dar blogiau, nacistė šoferistė. Aš esu drąsuolė nekantruolė. Ak velnias, kaip tas vėjas kaukia, pasislinksiu arčiau Ievos. Matau, kaip ji dreba. Taigis, netempsiu gumos ir papasakosiu apie savo viešnagę kaime praėjusią savaitę. Jeigu nežinote, kas yra kaimas, neliūdėkit, nedaug prarandat.
Šeštadienį kėliausi vos horizonte pasirodė dar visai karšta, spindinti spurga. Tada su Ieva važiavom kalnais ir slėniais kol pasiekėm mažą namelį prerijose. Kas toliau buvo- neįdomu. Trumpai, mane netyčia užpuole keturkojai padarai, ilgu kailiu ant galvos, taip kaip pas Ievą. Jie lakstė apie mane, aš lojau, o Ieva kvatojosi ir šaukė, kad tai tik kumeliukai, nieko jie nepadarys. Atsigynus kietapadžių, apsiraminau ir ,užuodus šunio kvapą, nuskuodžiau link sodybos. Žiūriu, prie būdos pririšta maža kalytė. Aš- draugiška (lojimas- ne agresija), nulėkiau pasisveikinti. Ta bjaurybė vos manęs nesuėdė. Na, ten toks nesusipratimas buvo, aš nežinojau, kad ji būdoj nukišus kitus šunyčius. Priėjo Ieva ir man ilgai ir nuobodžiai aiškino, jog Mirta tik gina savo vaikučius, o vaikučiai dar per maži su manim žaisti. Sukau akis į šalį, vaidinau kad iš gėdos. Pamokslui pasibaigus, dingau iš horizonto. Vėlesni įvykiai uždirbo man visą pusdienį draugystės su dirželiu ir medžiu. Perpėjimas: toliau skaityti nerekmenduojama turintiems silpnus nervus. Na, dar nepasakojau, bet prieš metus aš sukramčiau pūkinę antklodę ir pagalvę. Varčiausi minkštučiuose pūkeliuose ir jau deja sugraužtais Ievos odiniais batais prisiekiu, kad geresnio jausmo nesu patyrusi. Kokia dieviška palaima. Barė mane tada, oi barė, net prisiminti nenoriu. Mane barė Ieva, Ievą barė Ievos mama, Ievos mamą barė Ievos mamos mama. Visa Barimų dinastija buvo į tą reikalą įsivėlus. Bet to nepakartojimo gulinėjimo pūkuose jausmo niekados nepamiršiu. Ir štai, vaikščioju aš kaimo kieme ir žiūriu- išdidžiai išrietęs galvą žingsniuoja kažkoks išskėstakojis, labai panašus į vieną Ievos pietų patiekalą. -Va čia tai bus sekmadieniniai Ievos pietūs, ak, kaip ji didžiuosis manimi,- galvoju. Po sekundės iš siaubo prisikandau liežiuvį- patiekalas buvo prisidengęs savo apskrudusią odą mano išvartytais, išbučiuotais pagalvės pūkeliais. Iš kur jis jų gavo? Pavogė bjaurybė, pavogė iš Ievos spintos, pati mačiau, kaip ji pagalvę ten sugrūdo.- Niekas nevogs iš mano Ievos!,-suklykiau,- ir puoliau paskui išsiskėtakojį...Patiekalas tik švyst ir nėrė į krūmus. Aš capt patiekalui už uodegos, o Ieva capt man už kaklo. Tada capt pavadėlį prie antaklio, capt mane prie medžio. Pusė dienos šaukiau pagalbos, kol Ieva su visa Barimų dinastija linksminosi rausdami žemę, šen bei ten pasivartydami, grauždami obuolius. Ha, nors su obuoliais tai aš juos patampiau už ūsų. Prie medžio nebuvau visiškai viena. Kartą atlėkė pacanas kudlius iš gretimos sodybos, bet dažniausiai aplink mane strakaliavo kumeliukai. Pasišaukiau du prie savęs, sakau: "brolyčiai, neapsiriksit jeigu eisit link upelio ir paieškosit žolėje Maximos maišelio". Jie ir nuėjo. Ir rado, ir apgraužė visus Barimų dinastijos atsivežtus obuolius. Barimai visą dieną kapstėsi žemėje, vedžiojo didelius kumeliukus ir rinko į maišus bulves. Nereikejo išmėtyti, nereikėtų ir rinkti. Aš stengiuosi savo daiktus palikti arti savęs, kad nereikėtų kviesti visos giminės, kad juos išmėtytus surinktų. Ak, užsimaniau sysalai, tai šiuo kartu ir viskas.