Mano paauglystė

Tiek daug visko įvyko. Jau išaugau iš sauskelnių, persikrauščiau iš narvo (O siaube!) į lovą, nebegeriu kavos ir n.e.b.e.s.i.u.s.i.o.j.u ant kilimo. Iš baltos gražuolės gulbės išaugau į dar baltesnę ir gražesnę gulbę. Tapau kiemo žvaigžde. Visi mane žino. Aš esu kiemo šviesaforas, nors Ieva sako, kad aš kiemo chuliganė ir manęs vaikai bijo. Nebijotų, jeigu suprastų, kad vienas au reiškia eik dešine kelio puse, o du au reiškia eik kaire kelio puse. Bet apie viską iš eiles. Rudenį mes persikraustėm į didelį šešių aukštų namą. Jau nuo pat pradžių į jį ir iš jo pradėjo eiti svetimi žmonės, vestis svetimus šunis ir svetimas kates. Kokia dešimt šunų per dieną. Aš ju nepatvirtinau, manęs niekas neklausė, ar aš noriu su jais gyventi, tad ir nepasitenkinimą reiškiu iki šiol. Kiek jie man nervų ištampė! Nors namas didelis, mes gyvename tik mažoj jo daly. Nenorim su svetimais bendrauti...
Turim du balkonus. Vienas, gerasis,- su vaizdu į mano pievą,o kitas, blogasis,- su vaizdu į svetimų sustojimo vietą, kur jie išlipa ir tarsi zombiai šturmuoja mano namą. Gerasis balkonas- kaip rojus žemėje, su pagalvėlėmis, žolyte virškinimui pagerinti (Ieva vadina žolytę kukurūzų daigais, o mane karve, nes suėdžiau visą potencialų derlių) ir mano žaislais. Į blogąjį balkoną Ieva manęs nebeleidžia nes kartą, kaimynui stebint, ten nuėjau ir iš viršaus apsysinau balkoną, kuriame pastebėau svetimąjį. Apgultis prasidėjo! Bet greit ir baigėsi, nes Ieva mane ištempė iš balkono tiesiai į narvą. (Ne)Atsiprašau svetimojo.
Turiu kelis draugus. Vienas atėjo kartu su svetimais, o kiti šiaip pasirodo mano pievoj. Ten ateina ir dalmatinas II, ir laika be humoro jausmo bet dideliais dantimis, ir visa giminė duobkasių taksų. Bet labiausiai pasiilgstu sesės Emkos...Jeigu norėsite su manim pažaisti, tai maloniai kviečiame į mano pievą apie šeštą valandą vakarais, ten kur eina kelias į...pamiršau, na ten, kur vienoj pusėj leidžiasi lėktuvai, o kitoj pusėj važiuoja mašinos. Žaislus atsineškite savo.
Ieva daro pažangą apmokymuose ir jau išmoko kelias naujas komandas: eiti už manęs, prieš mane ir eiti greta manęs. Išmoko ir pasistumti, kai miegodama švelniai ją paspardau. Nemanykit, kad ją skriaudžiu, aš tik auklėju nes ji labai pasiutus. Negalima tas, negalima šitas. Viskas galima, kas neužstringa gerklėj.
Liūdna tik, kad neturiu daug žaislų. Vieną dieną Ieva parnešė mielą rudą šuniuką su virvele ant liemens. Paspaudus šuniuko nosytę ir subinytę, jis pradėdavo cypsėti. Šuniukas- cypsėti? Man patinka mokyti kitus, tad nusprendžiau pasiaukoti ir pamokyti tą šuniuką loti. Kelis kartus spaudžiau jo subinytę, kad keistų balsą, bet jis tik cypt cypt. Tada smarkiau krimstelėjau, tada vėl. O paskui pamačiau, kad iš subinytės kyšo baltas daiktas. Kaip kirmelė. Ir cypsi. Atnešiau parodyt Ievai, kad duotų šuniukui vaistų nuo kirmėlių, bet ji manęs nesuprato. Viską iš manęs atėmė. Daugiau žaislų nepirko. Bet Emka turi voverę, tai laukiu nesulaukiu, kada pas ją važiuosiu.