Džekio prisistatymas

Sveikut sveikutėliai,
Pasiskaičiau įdomiausių šuniukų prisistatymų, kaip jie atsidūrė naujuose namuose, tad nusprendžiau ir aš apie tai parašyti. Nesu geras rašytojas, bet bandysiu laimę.
Viskas prasidėjo taip: gimiau gana gausioje šeimoje – turėjau vieną broliuką ir dvi sesutes. Mano mama buvo taksė, o tėtis kažkoks mišrūnas. Kai mes paaugome, buvome išskirti ir išdovanoti žmonėms. Štai čia ir prasideda mano istorija.
Žmonės(buvę mano šeimininkai), pas kurių gimiau buvo daugiavaikė – vyras šeimos galva, moteris ir jų penki vaikai. Jie visi buvo mums rūpestingi, mylėjo mano mamą ir mus rubuilius. Vaikai imdavo ant rankų ir mus nešiodavo (mėgsta ant rankų paimti ir dabartiniai šeimininkai), nežinau kaip kitiems, bet man patikdavo. Tačiau atėjo laikas su visais atsisveikinti.
Kartą į šeimos galvos namus atvyko svečias vyriškos giminės. Jie su mano buvusiu šeimininku pakalbėjo, pasitarė, išgėrė čerkutę ir... Mano b.š.sumastė mane padovanoti svečiui (iki šiol aš labai gera dovana!). Svečias grėbė mobilų telefoną ir paskabino savo žmonai su dukra (girdėjau jų balsus,mano klausa puiki)pasitarti, ar priimti šią dovaną. Žmona buvo prieš, o dukra už (sužinojusi, jog vis tiek parveš šuniuką, t.y. mane ji šoko ne tik lietaus šokį, bet ir saulės – pati sakė).
Tad baigę kalbas ir pasitarimus, svečias įsikišo mane į striukę ir įsėdo į automobilį. Striukėje buvo šilta, tad neišleidau nė garselio. Automobilis pajudėjo iš vietos ir prasidėjo mano kelionė namo. Kai pusę kelio man pasidarė bloga – pakrikštijau (apvėmiau ir apsysiojau. O kam nepasitaiko, kai esi mažas ir pirmą kartą važiuoji) tą svečią ŠEIMININKU. Pakrikštasis nesupyko tik juokėsi (mano dabartiniai šeimininkai labai linksmi žmonės, jeigu neturite pinigų, o norite pamatyti cirką – užsukite, aš jus įleisiu ir pamatysit ko nematę!).
Kai atvykau į naujus namus, mane pasitiko žmona ir nedidelė mergaičiukė (jaunoji šeimininkė). Mergaitė džiaugėsi ir pasiėmė mane ant rankų. Girdėjau tik kaip žmona burbuliavo, kad man čia ne vieta (oj jau tos moterys), tačiau mergaitė ir jos tėtis mane užstojo. Taip ir pasilikau.
Pirma diena naujuose namuose buvo įdomi, nes susipažinau su katinu (vardu Kisius), kuris čia gyveno jau metus. To katino reakcija buvo neigiama. Laikydamasis atstumo vaikščiojo aplink mane, pasipūtęs toks visas, išrietęs ir pašiaušęs nugarą žvairavo į mane (tikriausiai aš jam atrodžiau negražus). Tam ūsuotam pasipūtėliui buvo paaiškinta, jog gaus stogu ir šeimininkų dėmesiu dalintis su manimi. Jam tas nepatiko. Taip nepatiko, kad šis išėjo lauk. Kurį laiką jo nemačiau, grįžo po kelių dienų (o kur nabagas dėsis – juk norisi sočiai pavalgyti ir šiltai pagulėti). Praėjus dar keliom dienom, jis priprato prie manęs. Arba švelniai tariant – ignoruodavo, apsimesdavo, jog manęs nėra. Tai tęsėsi mėnesį. Supykau. Pradėjau kandžioti katino uodegą ir vogti maistą (tik jaunoji šeimininkė mane drausmindavo). O tada surado Kisiui valgomajį kambarį – vonią. Taip ir apsaugojo nuo mano keršto.
Praėjus keliems mėnesiams – kerštas ir ignoras baigėsi, liko tik draugystė.
O po ketverių metų, mūsų šeima pagausėjo – atsirado banguotojų papūgų porelė ir po metų dar viena papūga – nimfa. Keisti padarai – su plunksnom tokie, kažką ten čirškauja sava kalba, kurios nesuprantu (ypač man patinka nimfa, kai jis dainuoja, aš mėgstu jam pritarti).

Šiam kartui tiek.
Tikimės nebuvo nuobodu skaityti. =)
Pasakojo Džekis, rašė šeimininkė. =)
Visiems geros nuotaikingos dienos. =)