...Gyvenimas, ar kažkas panašaus...

Laba dienukę, ar kaip ten suvalkiečiai pasakytų. Nors tiksliau, jau vakaras, ar net gi visa naktis, tačiau ne paros laike čia esmė...Tai gi ta ta tai gi, kaip gi jumi sekasi? Seniai bematyti, seniai begirdėti, neseniai beregėti...Mumi su Aiku tai viskas sekasi taip sakyčiau visai ganėtinai normaliai, gyvenam sau, krutam po valio, stogą virš galvos turim, sotūs, daugiau ar mažiau laimingi, tad ko ir begali daugiau trūkti. Dar gi turėjom progos sudalyvauti tokiose vienose varžybėlėse, ten užėmėm visą garbingą pirmą vietą, kurią pasidalinom kartu dar ir su savo konkurentais. Ale visokių kuriozų tam sporte būna, pasirodo. Ech, o dabar, netempdamas gumos ar ko ten, traukiu tiesiai prie reikalo, kurio čia, matyt, nelabai ir yra, bet vis tiek. Šis blog‘as nebus gal labai blogas, bet bus šiek tiek kitoks. Visada skųsdavausi, kaip man nepatinka, kai kiti rašo blog‘us šuns vardu, kaip nemoka perteikt šuniško jutimo, šuniško gyvenimo ir ten bla bla bla. Bet būtent dabar patsai ir nutariau tai padaryti, į viską pažvelgti pro Aiko akis, ir aprašyti, kaip gi jis, tiksliau, mes, leidžiama savo dienas, savo savaites, mėnesius ir metus. Na, nėra viskas jau taip statiška ir identiška, kartais pasitaiko šiokių tokių rutinos sulaužymų, bet daugmaž, dienos būna panašios. Tai gi, pasiraitojam rankoves, užsidedam akinius, pasikviečiam senelį su senele, ir skaitom.
Pirmadienis. Ne nu, aš nesuprantu, tik prasideda nauja savaitė, o kelia čia nuo ankstaus ryto. Kadangi sekmadieniais einam dažniausiai miegot vėlai, nes tais pačiais sekmadienio rytais dažniausiai su šeimininku pučiam į ūsą ganėtinai ilgai, tai taip ir gaunasi, kad nueini miegot kokią antrą valandą nakties. O čia, matai, sugalvoja kelt šeštą valandą, ir tįst į kiemą! Ne nu, sorry, kiekvienas normalus šuo tikrai miega daugiau nei keturias valandas per naktį, o ką čia dabar sugalvojo? Na, gerai jau gerai, šitoj situacijoj Paulių pateisinsiu, nes jam ten kažkur reikia būt jau aštuntą valandą. Kaip ten tas pastatas vadinasi...Kažkoks iš F raidės...Aj, va, fakultetas. Nežinau, ką jis ten daro, bet ten eina kiekvieną dieną...Ir grįžta kartais visai vėlai iš to keisto pastato. Norėčiau ir aš ten kada nors nuvykti, nes jau pačiam įdomu pasidarė, ką ten Paulius atrado, kad kiekvieną dieną eina...Ir taip jau net antrus metus! Va, tai taip anksti rytais ir iššiaušiam dviese į kiemą...Kadangi būnu labai nenorom ten ištįstas, tai dar visada lifte jam atskaitau moralą, kad aš, kaip ir kiekvienas normalus šuo, turėčiau tokiu laiku dar miegoti ir sapnuot devintą sapną. Taip vat man besibarant nusileidžiam liftu į apačią, ir patraukiam savąja trasa. Ten taip iš pat pradžių eini tiesiai, tada į tokį kalną lipi, tada vėl biškį tiesiai, tada dar į vieną kalną, o tada visąlaik tiesiai tiesiai, kol prieini tokią nuokalnę, ir ten tada apsisukam, ir grįžtam namo. Ir va toks pasivaikščiojimas trunka maždaug puse valandos. Tada grįžtam namo, ir tada man tenka būt vienam, nes Paulius išeina į fakultetą, o Vilma su Artūru į darbą. Nu, Artūras kartais nedirba, tai tada būna su manim namuose, bet tada jis arba žiūri filmus, arba per tą aparatą, prie kurio Paulius praleidžia nemažai laiko, žaidžia kortom. Na ir dar durininku dirba, kad galėčiau aš vaikščiot į balkoną iš balkono. O šiaip, jei lieku vienas namie, tai tokiu atveju dažniausiai miegu. Arba kaulą griaužiu. Arba tapetus nulupu...Nu ne, dabar jau nebelupu, nes aš jau suaugęs ir turiu elgtis kaip suaugęs, o ne kaip kažkoks mažas nesubrendęs šuo. Va. O pirmadienio vakarais dažniausiai mane į kiemą išveda Artūras, nes Paulius iš fakulteto grįžta ten jau vėlai, kai mūsų pasivaikščiojimas būna pasibaigęs...Tada jis jau kai grįžta, tai kartais dar pažaidžiam biškį, bet dažniausiai jis iškart nulekia ten mokytis kažkokį dalyką, kurio ten bijo ar kas ten....Bijo chemija berods vadinas, tai aš žinokit nežinau, kas ten per chemija, ir kodėl jos reikia bijot. Bet matyt jau ten tikrai baisu, kad net Paulius bijo, nes šiaip tai jis, žinokit, nieko nebijo. Net žiurkių ir vorų, kurių bijo Vilma. Aj, ir dar jis nebijo naktim vaikščiot, nu, jau kai tamsu būna, nes Vilma irgi visada barasi, kad pasiimtų kažkokį telefoną, kad jei kas atsitiktų, kad galėtų paskambint. Bet tai kad mum nieko ir negali atsitikt...
Antradienis. Šią dieną irgi keliamės anksti, nes Paulius vėl į fakultetą ryte važiuoja. O miegam vėl mažai, nes Paulius ilgus vakarus prie tos chemijos, kurios bijo, praleidžia....O šiaip tai paskui jis labai greitai grįžta namo, nes jam ten ilgai nebūna paskaitų. Anksčiau jis dar eidavo į kažkokį parką kur su vandeniu( tai gal čia koks kur prie Nemuno ar Neries yra...), bet dabar neina, nes sako, kad nieko ir taip nespėja, ir nori daugiau namie pabūt. Na, bet man nuo to tik geriau. Nes tada daugiau laiko kartu praleidžiam, dar kartais dieną einam ten, už bėgių, pasivaikščiot, tai ten kartais mane paleidžia ir galiu išsilakstyt. Bet toli labai jau nebebėgu, nes vieną kartą kai buvau pabėgęs, tai Paulius labai pyko ant manęs, ir net sakė, kad jau galvojo, kad mane prarado, ir paskui maždaug visą savaitę su manim nekalbėjo...Keistas koks...Aj, o va, antradienio vakarais dar mes einam pabėgiot! Būna labai smagu, ypač tos vietos, kai jei po lietaus reikia bėgt per kokią pliurzą, o Paulius ima ir paslysta...Tik jis kažkodėl iš to nesijuokia. O va, bėgam tai ten panašiai kai ir einam kur tuo taku, tik dar paskui bėgam palei tokius senus bėgius, kur dabar traukiniai nebevažinėja, tada išbėgam į tokią gatvę, kur Pūga gyvena ir kur dar kartais susitinkam Farį, ir paskui tada taip tiesiai tiesiai, tada dar biškį pasukt reikia, į tokį kalniuką, ir grįžtam namo. Dar man būna baisiai linksma ir smagu, kai jau grįždinėjam namo, tai aš trosą pradedu kramtyt ir purtyt, bet tada Paulius sako, kad negalima taip daryt, nes paskui įprasiu, ir per varžybas taip darysiu...Ech...Tada jau kai grįžtam, tai aš iškart bėgu atsigert, ir tada labai ilgai guliu balkone. Nu maždaug iki tada, kai jau reikia eit miegot, nes tada Paulius mane įtraukia į kambarį... O man gal vat pavyzdžiui balkone labiau gulėt patinka.
Trečiadienis. Šitą dieną tai galim ilgai miegot, nes Paulius į Fakultetą išeina tik jau tada, kai antrą kartą per dieną pavalgo... O tai užtad rytais galim truputį ilgiau pasivaikščiot, nueinam net iki tokio kalno, nu to, tokio didelio. Žinot? Va, o paskui, kai Paulius išeina, tai vėl būnu arba vienas, arba su Artūru. Tada jau kai Paulius grįžta, tai einam pasivaikščiot. Apeinam tą savo tradicinę distanciją, nu tą, apie kurią jau pasakojau...Ir paskui grįžtam, tada aš vėl einu į balkoną, ir ten vėl ilgai guliu, kol vėl einam miegot.
Ketvirtadienis. Čia jau vėl reikia anksti keltis, nes Paulius vėl anksti ten važiuot reikia. Tai kai išeinam į kiemą, tai dar būna tamsu...Aj, o man žinokit labai patinka, kai beeinant Paulius pasako „Ha-ya“, arba „Go-go-go“, nes tada reiškia, kad galiu pradėt labai labai greitai bėgt. Ir tada bėgu, bet mane pavadėlis sulaiko...Ech, o būtų gal visai gerai taip kur tolėliau nubėgus, na, bet yra kaip yra. Šitą dieną Paulius irgi anksti grįžta namo, tai kartais irgi einam pasivaikščiot už bėgių, o vakarais vėl bėgiojam. Nu ir dar ten galim pažaist dar dieną, pavalgyt kartu, ir dar aš galiu vaikščiot pirmyn- atgal iš balkono- į balkoną. Būna labai smagu, kai aš pagremžiu duris( iš tikrųjų, tai visai nenoriu eit į vidų, bet čia specialiai, kad apgaučiau), tada ateina arba Paulius, arba Vilma, arba Artūras, atidaro duris, o aš stoviu ir niekur neeinu. Arba kartais nubėgu ir atgal guliu, lyg niekur nieko nebuvę. Geras bajeris, ane? Ir taip va paskui ateina vėl naktis, bet ne ta naktis, kai reikia eit pasivaikščiot, o ta, kai jau reikia eit miegot.
Penktadienis. Šitą dieną vėl galim ilgai miegot, nes Paulius vėl tik po antro valgio eina ten, kur jam reikia. Tik penktadieniais jis būna labai susinervinęs, nes sako, kad ir vėl reiks mokytis tai, ko jis nemėgsta. Nelabai atsimenu, kaip ten tas dalykas vadinasi, tik jis labai dažnai mini kažkokį Žlabį. O čia jis valgomas? O paskui, kai jau Paulius grįžta, tai jau būna savaitgalis. Ir penktadieniais arba važiuojam į kitą miestą su Skaiste, arba liekam Vilniuj. Taip kad mano savaitgaliai dabar biškį tokie tarytum išsiskiria į dvi atskiras šakas.
Šeštadienis. Jei važiuojam į tą kitą miestą, tai paskui iš to kito miesto, kažkoks ten iš K raidės jis, kur kažkas matyt kaunasi, nes labai panašiai skamba, tai tada dar važiuojam paskui į Skaistės sodą. O ten būna Linas, kuris labai smagiai su manim žaidžia... Tai va, jei atvažiuojam į sodą, tai tada šitą dieną atsikeliam visai anksti, ir paskui važiuojam į ten, kur aš galiu bėgiot, traukt dviratį, paspirtuką arba triratį. Triratį traukiau dar tik vieną kartą, bet čia smagiau, nes bėgi su kompanija, tai bebėgdami vis bandom vienas kitą pasivyt ir aplenkt. O jei su dviračiu važiuojam, tai tada reikia aplenkt tą, kuris važiuoja prieš mus, arba neleist, kad aplenktų tas iš paskos važiuojantis. Va. Aj, dar ten būna Semi. Žinokit, mes su ja esam gauja, ir labai gerai sutariam. Į savo gaują mes nieko nebepriimam, nes ir man, ir jai atrodo, kad gaujoj užtenka ir dviejų narių. Aišku, jei jie labai stiprūs. Bet mes ir esam labai stiprūs, taip kad mum nieko daugiau ten nereikia. Dar kartais būna Bela. Man ji šiaip patinka, ir Paulius sako, kad ji į mane panaši. Bet šiaip tai ne, nes ji neturi mėnulio ženklo ant nosies, taip kad nepamaši. Tai va, bet man ji, kaip jau sakiau, tik šiaip patinka, bet mes su Semi jos į savo gaują vis tiek neįsileidžiam. Paskui dar pripras ir išponės, žinok gi, visos jos tokios...Aj, ir dar ten būna tas mano nedraugas, Rūkas jo vardas. Jis jau ne vieną kartą į mane kėsinosi, bet tegul tik pabando, nes aš jau susitaręs su Semi, kad jei vieną kas nors puola, tai kitas būtinai turi gint. Taip kad mes dviese, o jis tik vienas. Nu, jis komandoj su Daira būna, bet Daira ten su niekuo nebendrauja( nu ne taip, nu bendrauja, bet ne taip gerai, kaip kiti), taip kad jis vis tiek lieka vienas. Cha! Tada paskui jau pasidaro tamsu ir mum reikia grįžt į sodą. Ten aš paskui miegu, nes biškį pavargstu per treniruotę, bet man taip patinka. Aj, o dar dabar sode labai nuobodu, nes ten nebėra to kažkokio keisto padaro su kiautu ant nugaros. Aš vieną kartą bandžiau jį suvalgyt, bet tada Paulius ant manęs barėsi, sakė, kad negražu taip daryt...Tai daugiau aš jo nebevalgau, bet šiaip, visai norėčiau...Va. O jei liekam Vilniuj, tai tada dieną einam pasivaikščiot į super duper turbo mega žygius. Dabar jie nebebūna tokie turbo, kaip būdavo vasarą, nes dabar ne toks gražus oras. Pauliui. O man tai jis visai patinka, nes bent nebūna taip karšta...
Sekmadienis. Jei va būnam sode, tai tada vėl keliamės ir važiuojam į tą vietą, nu ten taip biškį pasukus į dešinę, tada kairę, tada vėl dešinę, tada tiesiai, tada vėl į kairę, ir dar kartą į kairę, ir tada...Aj, jau man pačiam ten galva apsisuka...Tai va, kai atvažiuojam ten, tai aš tada vėl galiu sportuot. O paskui ateina ta akimirka, kai jau reikia važiuot namo...Tik dar prieš bevažiuodami namo užsukam į kažkokią patalpą, kur ant žemės būna primėtyta kažkokių medaus skonio grūdelių, tai aš juos visada valgau, o Skaistė tada barasi, kad bevalgydamas juos, aš suvalgau ir visas dulkes...Bet tai ir jos gi kartais medaus skonio būna...Tada jau ten kai nebelieka tų medaus grūdelių, tai tada važiuojam pas Skaistę į namus, ten labai trumpai būnam, aš net nespėju pilnai pasidžiaugt kažkokiu stikliniu daiktu, kuriame juda kažkokie keisti gyvūnai. Žinokit, jie neturi kojų.... Ir ausų neturi, ir dantų ne...kažkokie ten keisti padarai. Bet man juos patinka pastebėt, bet, kaip jau sakiau, reikia greitai vėl išeit, nes tada vėl važiuojam į Vilnių. Šiaip greitai atvažiuojam, čia gal dėl to taip, kad bevažiuodamas užmiegu. Ir tada jau kai grįžtam, tai tada mane glosto Vilma su Artūru, o aš nuo jų pabėgu į balkoną. Va. O jei būnam Vilniuj, tai taip ir prabimbinėjam visą dieną- kartais vėl einam už bėgių, o kartais važiuojam su kažkokia keista mašina, į kurią telpa labai daug žmonių. Ir su ja važiuojam ten, kur man negalima vaikščiot be antsnukučio, kurį deda ant snukučio. Va, ir kai ten vaikščiojam, tai visi sako, kad aš labai gražus, bet gi aš ir pats tai žinau...

Tad toks va tas Aiko gyvenimėlis. Tikiuosi, labai neprailgo jumi čia skaityt, man visai buvo smagu rašyt, dar pabaigai įkeliu kelias tokias „home-made-photosession“ nuotraukėles su Aiku.