...Įvykių sklidinas šeštadienis ir senieji bičiuliai...

Tai vat, kadangi šį savaitgalį Paulius negalėjo įšvažiuoti į kaimą kartu su tėvais dėl ypač svarbios konferencijos, teko likti namie ne tik, kaip jau supratote, man, bet ir Aikui. Čia kad man smagiau būtų. Ir vat, būk tai sau smagiai pavalgę pietus( aš cepelinus, Aikas vištienos nugarėles), išėjome į vakarinį pasivaikščiojimą. Čia taip dėl to, kad tie mūsų pietūs buvo tokie sakyčiau ganėtinai vėlyvi. Na, bet na apie tai dabar čia. O žinokitės, šiandieninis vakarinis pasivaikščiojimas buvo labai toks nuotaikingas ir įvykingas( įtariu, kad tokio žodžio lietuvių kalboje nėra, bet jis turėtu reikšti „su daug įvykių“). Ir visa laimė, kad šį kartą pasiėmiau ir fotoaparatą, mat daba labai pasinešiau ant tilt-shift fotografijos, tai reikėjo šiek tiek namų ir mačinų pafotografuoti. O gavosi taip, kad didžiąją nuotraukų dalį sudaro Aiko ir šį kartą kitų haskių nuotraukos.
Puola maži šunys!
Vat, ėjom ėjom sau su Aiku, ir tik staiga girdžiu iš kažkur panišką lojimą- cypimą. Būk tai ant tokio kalnelio būta įspūdingo dydžio dviejų šunų, kurie buvo nusiteikę itin kovingai, tačiau, turbūt įvertinę Aiko dydį nusprendė baltos pirštinaitės nemesti ir į mūšį nekviesti.
Nelabai nuotaikingai nusiteikęs auksaspalvis retriveris.
Dievaži, nors savo šunį ganėtinai dažnai vedžioji net ir po įvairiausius dievo pamirštus kampelius, tačiau šį šunėką mačiau pirmą kartą. Smagiai jis sau ten lakstė, šeimininkės pagalius gaudė, kol nepamatė manęs su Aiku. Visa laimė, kad to retriverio būta ganėtinai paklusnaus, tad jį šeimininkė parišt spėjo. Tatai sau ten taip su smagesniais pasitampymais ir pralenkėm tą „auksinį“ šunį ir nuėjome toliau savais keliais.
Dar mažiau draugiškai nusiteikęs staforšyro terjeras.
Taip vat beklajodami miško takeliais, priėjome miesto takelius. Smagiai sau einam, žmonės grožisi Aiku, kuris, paminėkim tą faktą, vedamas tvarkingai, su pavadžiu ir antsnukiu. Ir tik žiū, iš kažin kur tai iššoka štafas, ir šis, deja, nusprendė stoti į mūšį su Aiku. Dėkui dievui, kad ans šuo buvo irgi su antsnukiu, tai tik snukiais šunes pasidaužė, i vsio. Po kurio laiko, iš kažin kur tai išlindo ir to šuns šeimininkas, kuris, matyt, jau buvo tikrai paminėjęs tą „Dien Pabieda“... Pasigavo jis tą savo šunį, tada gal penkias minutes klausė mano ir kitų moralo, paskui visus pasveikino su ankščiau minėta švente, ir nuėjo savais keliais...
Susitikimas su senaisiais bičiuliais.
O vat šiandien užtad Aikas gavo progos susitikti su senaisiais savo draugeliais- Pūga ir Fariu. Su anuo, kaip žinia, Aikas ne itin bendrauja, tačiau visai smagiai užtad pasisiuto su Pūga. Po kokio gero pusvalandžio lakstymo pirmyn-atgal, šuo, matyt, jau šiek tiek nusikalė, kad nieko nebedarė, kaip tik gulėjo ant žolytės išsidrėbęs ir demonstravo savo įspūdingo ilgio liežuvį. Tad vat ir patraukėm namolio.
Tiek mielieji bičiuliai naujienų iš mūsų šį kartą, iki kitų susitikimų!