...Kaip Paulius su Aiku paparčio žiedo ieškojo...

Šita gi nu, gerą dieną visiems, jau iškepusiems nuo karščio ir dar nelabai. Kaip jau daugelis supratote, buvome gi šiandien su Aiku vėl į super duper turbo mega žygį patraukę. Deja, distanciją teko sumažinti tokio nuostabaus, tiesiog pasakiško oro dėka- tvanku, karšta, vėjo išvis nerasta- žodž, eini ir gaudai oro gūsius. Kankinomės abudu su Aiku, ir tiek. Paeini kilometriuką, prakaitas varva nuo kaktos, varva...Et...Bet vilties ėjimui mums suteikė tai, kad, pasak visagalės tetulės „Google Earth“, vat netoli nuo mūsų namų yra du tokie ežeriukščiai. Spėkit, ar google ir šį kartą nepamelavo? Ne, neatspėjot. Ji iš tiesų nepamelavo. Tik vat gaila, kad tų ežerų būklė tokia, khem, daugiau mažiau apgailėtina. Nusimaudyti viename iš jų sugebėjo tik šuo, mat ežero dugnas toks visas labai gražiai žolėmis nuklotas, pačiame ežeriūkštyje sau smagiai mažytės žuvytės ir buožgalviukai susispietę būriais tik kad plaukioja, kad plaukioja...O prie kito ežero visai nepriėjom didžiųjų krūmų ir dar didesniųjų dilgėlių dėka. Vat...
Apimti nevilties, kad taip ir nesugebėjome normaliai išsimaudyti, dribom po pirmais pasitaikiusiais krūmais( šį kartą aplink juos dilgėlių nebuvo), išsiėmėm iš kuprinės visą jos maistinį (geriamą ar kramtomą) ir pradėjom mažinti tąsias maistines atsargas. Ale vat tik ko man staiga koja niežtėt pradėjo. Pasirodo, kad Pauliaus gi būta ant skruzdėlyno atsisėsta( užtad dabar turiu tokią labai nustabią koją, kurios viena pusė normali, o kita tokia raudona raudona :D ). Bet mes iš to labai didelės tragedijos nepadarėm, tiesiog persikėlėm į vietą, ir toliau niokojom kuprinės turinį. Galų gale, toje kuprinėje nieko neliko, tad vėl gi, apimti nevilties, nutarėm jau traukti prie Neries( žiū, net surimavau). Ėjom ėjom, daug ten ėjom, priėjom vat gi tokį dydelį dydelį kalną, kuris galutinai ir palaužė mūsų kojas ir jėgas. Įsirengėm ant to kalno paskutinę stovyklavietę, pasėdėjom geras dešimt minučių, ir patraukėme namolio... Grįžę prigėrėm belenkiek vandens (ne ne, šį kartą ne iį nevilties, bet iš troškulio), o paskui- kas tos pačios nevilties, jog taip lauke ir nesugebėjo išsimaudyti, nusiprausė po dušu, o kas smagiai sau guli balkone išsidrėbęs ir stebi, kaip vaikai kieme vandens karą lošia( et, maž nueit kokį maišelį su vandeniu ir paleist?)...Tad vat vaikai, žinokitės, kad kai už lango bemaž trisdešimt laipsnių karščio, nueiti visus penkiolika kilometrų ne taip jau ir lengva.
Reziumė: paparčio žiedas rastas, Paulius ir Aikas leisgyviai.