Makso, garažų varguolio, gelbėjimo istorijos pratęsimas

Reikia tikėti, kad, kai labai stengiesi, tau pasiseks. Reikia tikėti, kad kiekvienoje beviltiškoje situacijoje slypi krislelis vilties. Ir kad kažkieno iš aukščiau gera ranka dažnai paglosto pavargusio ir iškankinto nunarintą galvą. Reikia tikėti, kad pasaulyje daug gerų žmonių. Ir kad kartu jie gali nuversti kalnus ir perplaukti jūras.

Reikia. Bet be galo svarbu ne vien tikėti, bet ir gauti viso to įrodymų. Dvidešimt pirmo amžiaus racionaliai žmogystai būtini argumentai. Ir mes jų turim ! :)

Vienu metu Makso situacija jau buvo pasiekusi kritinę ribą. Tačiau sausio 5 ėjo ir praėjo, nes Vilmantė, pas kurią šunelis buvo apsistojęs, sutiko jį bendromis jėgomis pagloboti dar šiek tiek. To labai reikėjo, nes paskirtą operaciją veterinarai nukėlė – Makso plaučių stovis vėl pablogėjo, o rizikuoti tuo, kad šunelis nebepabus po narkozės, rizikuoti nenorėjom. Nauji vaistai (šlapimą varantys, antibiotikai) ir viltys, kad Maksui pagerės.

Deja, taip neatsitiko. Vėl buvo kartojami kraujo tyrimai, rentgenograma, kuri beveik nesiskyrė nuo pirmosios. Pradėjus kilti nerimui, nusprendėme ieškoti antros nuomonės. Kreipusis į kitą kliniką, paaiškėjo, kad Makso dusulys gali kilti ne iš plaučių, o širdies problemų. Šuns trachėja šiek tiek išsilenkus, nes ją spaudžia išsiplėtusi širdis, ir, gali būti, kad būtent dėl to jisai dūsta. Šalia bendrų ir morfologinių kraujo, buvo atlikti ir šlapimo bei prostatos tyrimai, ieškant „už ko dar užsikabinti“, tačiau jie buvo visiškai normalūs tokio amžiaus šuniui.

Šioje vietoje jau buvome ne vien mes pavargę nuo nuolatinio važinėjimo per skirtingus veterinarus ir iki galo neatsakytų klausimų, pradėjo darytis gaila šuns, kuris kas dieną turėjo kentėti vaistų leidimus, kraujo ėminius ir, toli gražu, ne visada malonius tyrimus (Maksui, kaip tikram vyrui, sudėtingiausia buvo iškęsti prostatos tyrimą J). Susimąstėm – o gal tai ženklas, kad mūsų Maksimilijanui metas keliauti pas Simoną?

Kas ta Simona? J Jos atsiradimas iš niekur ir yra vienas iš mūsų argumentų pradžioje išdėstytoms mintims. Tada, kai jau visai nebežinojom, ką daryti su Makso globa, ir kur jį vargšelį su visu savo ligų krepšiu dėti, suskambo telefonas. „Kaip Maksas, ar jau radote jam globą? Aš noriu jam padėti“ – ir šis sakinys šuns gyvenimą apvertė aukštyn kojom – bėdom į apačią, džiaugsmu į viršų...

Simona yra su dukrele pavilnės miškuose gyvenanti moteris, kuri nusprendė savo namų duris atverti Maksui ir suteikti jam visapusišką globą. Jos namuose dar laksto du šunys ir trys katės. Šalia gultukų, indelių, žaisliukų ir pagalvėlių gyvena ir didelis kinologijos išmanymas, nes moteris yra kažkada užsieny turėjusi veislyną. Kodėl Maksas? Nes per šventes ji prarado savo senjorą augintinį, ir liūdnos mūsų keturkojo akys privertė susimąstyt, ar neverta šios mirties įprasminti kitam suteiktu gyvenimo džiaugsmu.

Taigi vakar vakare, per Lietuvoje siaučiančią audrą, Maksą su visais klinikų išrašais, tyrimų suvestinėmis (šunelio gydymas bus tęsiamas Vilniuje), vaistais, šampūnais, antsnukiu ir šiek tiek maisto nugabenome į gražią Simonos šeimyną. Maksas visai neatrodė pasimetęs, iš pradžių kruopščiai apsiuostė visus kampus, tada susipažino su kitais keturkojais (kates sėkmingai aplojo, šunis sutiko draugiškai). Duomenis patikrinus, teritoriją – mūsų, atvažiavusiųjų, siaubui ir šeimininkės šypsenai – atsižymėjus, Maksimilijanas nužingsniavo prie vieno iš Simonos šunų gulto ir susiraitė jame. „Ačiū, laisvi“ – tarsi sakė mums savo visa seneliokiška povyza.

Ir taip Makso kalėdinis sapnas nesibaigė Trims Karaliams atėjus. Suvienijus jėgas, jis tęsiasi toliau, tik jau ne ant Vilmantės sofos, o pavilnės miškuose stovinčiame namelyje. Kaip be galo gera tesėti jam duotą pažadą nebegrąžinti į šaltus ir purvinus garažus. Kaip be galo gera šitam kely surasti bendraminčių, kurie tą pažadą išpildyti padėjo. AČIŪ JIEMS.

Teksto autorė: Ieva B.