Maniau jog tai mirtina...

Vieną, labai labai gražią pavasario dieną, kartu su savo mažiuliu Čiliu išėjome pasivaikščioti. Sutikome mano draugę. Kadamgi ji ėjo į stadioną žaisti, nusprendėme kad kai toks gražus oras namie lindėti nėra ko, ir kartu su mano drauge patraukėme link stadiono. Diena buvo gražesnė už kitas pavasario dienas. Mes dūkome, lakstėme žaidėme, spardėme kamuolį. Čilis pavargo. Saulė pradėjo agresyviai kepinti, draugus palikome toliau žaisti. Kadangi stadionas yra prie pat pat mokyklos, o saulė švietė iš kitos pusės, su Čiliuku nuėjome atsigaivinti į pavėsį. Atsisėdome, pasižiūrėjome vienas kitam į akis, uždėjau savo šunyčiui kepurę. Ir keliavome. Maniau dar truputuką pažaisime su mano draugais. Žaidėme, Čilis pavargo, iškišęs savo liežuvuką karu su manimi nubindzeno į pavėsį. Pabuvome, pabuvome, paėmiau jį ant rankų ir nunešiau prie asfaltuotos aikštelės. Mano draugai pakraupo... Buvau visa kraujuota... Apžiūrėjau savo šunytį... Jam lyg ir viskas gerai, bet dėl viso pikto nusprendžiau eiti namo... Grįžau namo. Dar kartą gerai apžiūrėjau savo šunytį... Mintis buvo kilusi kad kai buvome stadione jis galėjo per daug nusibrozdinti savo nagučius į asfaltą, ir nuo to galėsjo pasipilti kraujas... Ne, pasirodo jo pirštukai bei letenėlės visiškai sveikos. Mano širdis pradėjo plakti ramiau... Bėgant laikui, Čilis darėsi vis vangesnis ir vangesnis... Jis miegojo pas mane ant sofos... Aš atsisėdau šaia jo ant žemės... Ant jo žanduko pamačiau ilgą žolės lapelį. Ištraukiau jį, pamačiau kad toje vietoje kur buvo žolės lapelis, plaukai sulipę, apžiūrėjau atidžiau... Mano širdis apšalo... Jo žanduke stūgsojo du akmenukai... Vienas labai giliai įkritęs, o kitas ant paviršiaus... Paskambinau tėčiui, paprašiau kad jis atsiprašytų iš darbo ir kuo greičiau Čiliuką nuvežtumėme į veterinarijos kliniką... Kadangi vienas akmenukas buvo įsismeigęs mažiau pabandžiau ištraukti... Pakraupau... Iš didelio baltai oranžinio akmenuko išlindo juoda kojytė... Tas akmenukas buvo panašus į džiovintą kukurūziuką... Jie buvo du... Su nerimu, ir ašaromis akyse laukiau tėčio... Apsikabinusi savo šunytį, gulėjau šalia jo... Man buvo niekas nesvarbu... Svarbu tik tai kad jis išgyventų... Susiradau šventajį paveiksliuką... Meldžiausia... Praradau kantrumą... Griuvau ant žemės, ir pradėjau verkti taip, lyg mirtų artimas žmogus... Grįžo tėtis, apžiūrėjo Čilio žanduką...


Važiuojame į veterinarijos kliniką... Šunytis kuo ramiausiai guli kitoje sėdynės pusėje... Nors veterinarijos klinika buvo labai arti, ta kelionė man truko beveik visą valandą... Pagaliau, išvydau tą užrašą kurio šitaip laukiau ,,Veterinarijos Klinika''... Didokais laipteliais nusileidome iki durų, lyg į rūsį... Veterinarijos klinikoje buvo kitas šunytis, kuriam atliko skiepą... Pagaliau atėjo mūsų eilė... Užėjome į kabinetą, kol seselė dezinfekavo stalą, mes su tėčiu papasakojome kas nutiko... Gydytoja apžiūrėjo Čilio žanduką, ir pasakė jog tai erkės... Gydytoja jas ištraukė... Pasakė jog atsiras mažyčiai iškilimai, ir jog dėl jų nesijaudintumėme. Nusipirkome specialų erkių traukiklį, jog kiekvienam tokiam nutikimui nereikėtų važinėti į Veterinarijos kliniką... Išrašė specialių lašelių nuo erkiu ir blusų...

Per visą gegužės mėnesį Čiliui ištraukėme apie 13 erkių...

Džiaugiuosi kad tai buvo tik erkės... O ne kas nors baisiau.