...Mano senasis bičiulis, kuris niekada nebesugrįš...

Tai vat, kadangi turiu net gi visą laisvą pusvalandėlį, bo per anksti šiandien ryte atsikėliau( na, ne per anksti, o tiesiog nebeturėjau jėgų vėl skaityti fiziologiją), tad nusprendžiau, kad papasakosiu jums visiems istoriją apie seną jūrų vilką, vardu Džekis. Visi čia karts nuo karto parašo apie savo buvusius augintinius, tad padarysiu tai ir aš.
Šios istorijos pradžia buvo jau prieš gerą dešimtmetį- kai Paulius dar buvo mažas pyplys, lakstė po laukus, žaidė „modeliukais“, tverdavo „lego“, o karts nuo karto net gi „kepsais“ su kiemo vaikėzais sulošdavo. Seniai tėvams aš ten jau dejavau, kad baisiai šuns jau noriu. Turbūt pastebėję mano meilę gyvūnams, bei tai, kaip jie myli mane( kai buvau gal metų su puse, toks viens vilkšunis vos galvos nenukando/ da ir daba randai ant nugaros yra, mat augant oda tempiasi, tada toks žavus dalmatinas kaip reikiant ranką perkandęs buvo ir kt.) nusprendė jie gi man šunėką nupirkt. Tą dieną, žinokit, turbūt visą gyvenimą atsiminsiu. Buvom kažkaip į kaimelį prie Kauno nuvažiavę, o tėvai, bjaurybės, ryte tyliai atsikėlė, ir be manęs išvažiavo šunio pirkt. Išvažiavo, ir grįžta gal po gerų poros valandų. Paulius džiaugsmingom akim stovi prie durų, įeina tėvai ir sako :“nebuvo, žinok, šuniukų, tai ir nenupirkom“. Paulius vos ne į depresiją puola, ašaros akutėse jau beveik rodosi, ir staiga, iš užu tėčio striukės atlapo iškiša galvytę mažutis padarėlis. Vat tada man buvo toks ganėtinai ilgas džiaugsmo priepuolėlis. Et, smagu gi buva. Paskui tėvai pasakojo, kad vos nenupirko Čiau- Čiau veislės šunio- kilmingo, su dokumentais, bet kažkodėl pasirinko šį. Matyt, tai sąlygojo kaina. O tai turėjo būti taksas, kuris išaugo, kaip vienas diedukas bevedžiojant Aiką man kartą pasakė- „Lietuviškąjį Takašikį“. Taip, į paprastą mišrūniuką. Užtad jis buvo visų labai mylimas.
Pats šuo- tai buvo visiška priešingybė Aikui. Naujuosiuose namuose šunelis niekaip priprast negalėjo, cypė, inkštė. Taip praėjo gal pora naktelių, ir paskui, žiū, šuo lyg ir priprato. Nepamenu aš jau dabar, ar tai būta labai protingo šunio, tik atsimenu, kad pasakius jam „Nori į kiemą?“ anas iš karto nubėgdavo ir pasiimdavo savo pavadėlį. Smagių akimirkų su juo ir gi apturėta, tačiau, kadangi informaciją vis dar plūsta ir plūsta į mano smegenis ir šiomis dienomis, tai kad smegenys nesprogtų, senesnė informaciją, matyt, šiek tiek užgožiama... Atsimenu tik tiek, kad tai buvo labai visų mylimas, o tai reiškia ir labai storas šuo. Bet patys ten mes kalti. Kadangi dar tais laikais ne taip domėjausi visa Fauna, tai nelabai ir rūpėjo, kuom šunelis minta. Matyt, tai ir buvo viena iš priežasčių, prisidėjusi prie jo gyvenimo pabaigos pagreitėjimo. O mirė jis, na, nemirė, tiksliau, teko „užmigdyti“, kai senajam jūrų vilkui buvo devyneri metai. Tą dieną irgi turbūt atsiminsiu visą gyvenimą- po Dosis Certa Letalis suleidimo praėjo vos kelios sekundės, ir šunėkas susmigo ant veterinaro stalo... Ir kelionė namo tada iš Varėnos link Druskininkų nebuvo labai maloni... Širdelę skaudėjo tiek man, tiek ir mamai, tad kelią apašarojusių akių dėka sunkiai abu galėjome įžiūrėti. Užtad šunelis dabar amžiams ilsisi kaimelyje prie vieno seno ir didingo ąžuolėlio. Kai baisiai pasiilgdavau šunio, nueidavau ten ir sėdėdavau ilgai ilgai...Et... Rest In Peace, Džekis, I will allways remembar you...