Mano šuo

Išaušo rytas. Daugeliui paprastas, bet man ne. Atsikėliau kaip niekad anksti, įšokau į drabužius, nusiprausiau, suvalgiau keletą sausainių (nenuostabu, kad nebuvo apetito) ir išgėriau arbatą. Širdis spurdėjo, o rankos drebėjo. Buvau kaip nesava. Tiesiog negalėjau nesišypsoti, ir nesvarbu ar lempai ar radijatoriui...Aš džiaugiausi.
Šiek tiek atslūgus jauduliui vis dar drebančiom rankom susimečiau reikalingus daiktus, ir supratus, kad tiesiog nebegaliu daugiau sėdėt namie, išėjau į lauką. Oras buvo tiesiog nuostabus, kaip tik toks apie kokį svajojau tiek metų. Svajonių oras.
Užsitrenkė automobilio durelės ir suriaumojo variklis. Sėdėjau bandydama nusiramint, kad po to neperdegčiau. Nors kelio buvo trys valandos, laikas prabėgo greitai. Laime spėjau visai nusiramint, susikaupiau. Išlipus liko tik keli žingsniai. Tik keli žingsniai, negalėjau patikėt! Ir štai, gal kiek banalu ir nusibodę, bet pilnai tikiu, jog kiekvienas šeimininkas yra tai patyręs...O tai vienas iš nuostabiųjų jausmų.
Stovėjau prieš spurdančių, bėgiojančių ir amsinčių staffukų būrį...Kelios akimirkos ir jau apglosčiau visus. Tai buvo mano svajonė, tai buvo šeši 2 mėn. staffukai kurie buvo įbedę savo akytes į mane. Dvi patelės ir keturi patinukai. Aš žinojau ko norėjau - geriausio, ištikimiausio draugo - šuns. Visi keturi patinukai buvo bebrotiškai gražūs. Pirmasis turėjo daugiau baltos spalvos ir tigrinius lopinėlius, antrasis buvo smėlinis, trečiasis tigrinis su balta krūtine ir pėdutėmis, o paskutinysis buvo visas tigrinukas. Į akį man krito trečiasis. Kaip tik tas - mano svajonių šuo! Jis kartu su visais malėsi aplink mano kojas, bėgiojo, žaidė ir griuvinėjo. Paėmiau jį ant rankų ir jis gribštelėjo man į pirštą. ,,Taip, tai jis! Mažiukas spurdantis stebuklas!,,
Veisėjai buvo labai malonūs žmonės, apkalbėjom su jais apie viską, pasidžiaugėm ir kai sutvarkėm visus reikalus atsisveikinom. Mano staffukas jau snaudė, o mašinoje paniro į sapnus. Kas gali būt geriau? Važiuoju namo, o ant mano rankų miega mieliausias padarėlis...Tai buvo mano svajonė, o gal dar tik bus..?
Vėl užsitrenkė mašinos durelės ir štai mes jau namie! Aš spindėjau iš džiaugsmo, o staffukui namai buvo baugūs, bet viską apėjęs jis pliumptelėjo į tik jam skirtą guolį, ir pasinerė į sapnų karalystę.
Kadangi šuns siekiau ne metus ir ne du, buvau viską gerai apgalvojus šimtus kartų, bet realybėje viskas kitaip. Manyje įsijungė didelis atsakomybės rėžimas. Supratau ateinančios savaitės bus sunkios, reikės pavargt, bet juk vasara, laiko yra, darbų ne.
Mažylis snaudė, o šalia buvo krūva jo daiktų - pradedant nuo dubenėlių, pavadėlių, antkaklio ir dantų šepetuko iki 12kg. Acanos... Laimei viską susipirkau iš anksto. Sėdėjau ir žiūrėjau kaip jis snaudžia, kol kas viskas puiku!
Vakare prasidėjo pirmieji rūpesčiai, šuniukui pabudus lėkėm į lauką, ir taip ne tik visą vakarą, naktį, kitą dieną, bet ir kitą ir dar kitą dieną. Žinoma kartais šuniukas pridarydavo namie, ir tai paprastai būdavo pats netinkamiausias laikas, bet juk jis dar mažas!
Tos dienos buvo persmelktos džiaugsmo. Naktimis mažylis cypdavo, kol neapsikabindavo mano rankos, po miego ir žaidimų bėgiodavom į lauką, glostydavau jo švelnų kailiuką, kol jis užmigdavo, dūkdavome su cypiančiais kamuoliukais, jis beveik priprato prie savo vardo (o juk tai pati dresūros pradžia!), aš jam pildavau sausiaką, visada pakeisdavau vandenį šviežiu, aš pratinau jį prie šukų, nagų žirklių, siurblio ir kitų jam baisių dalykų, kad nebijotų, valiau jam dantis su guminiu šepetuku, užsegiau jo pirmąjį antkaklį ir pavadėlį...Nuo tos dienos kai jis užmigo ant mano rankų mašinoje - supratau, kad mes +/- 15 metų būsim neatskiriami, praėjo tik kelios savaitės, o aš jį be galo pamilau ir pažadėjau mylėti iki galo. Tai mano pirmasis išsvajotasis šunelis, tiek ilgai lauktas...Taip! Jis mano! Negalėjau atsidžiaugt, kad aš jo šeimininkė! tai buvo lyg sapnas...
Praėjo mėnesis. Nuostabus, bet vis dėl to labai varginantis mėnesis. daugybė bemiegių naktų, balutės, laimei sugraužti buvo tik žurnalai, nes parūpinau jį daugybe žaislų, buvo daug rūpesčių, didžiulė atsakomybė... Bet tai turėtų keistis. Maniškis jau nukirmintas, ir gavęs paskutinįjį skiepą, tad jau galėsiu jį vedžiot lauke!
Šunelis sparčiai mokinosi, jau nebepridarydavo namie, namuose jau nebebuvo laikraščių. Neabejojau, kad MANO šuo laimingas, kiekvieną ankstų rytą eidavom pasivaikščot į mišką ir saugioje vietoje paleisdavau jį palakstyt, padūkt, pamėtydavau jam kamuoliuką, o jis kaip kiškis šuoliuodavo iškišęs rausvą liežuvį. Jis jau puikiai reagavo į savo vardą, jau išmokinau akių kontakto, skaniukų pagalba jis atsisėsdavo, po truputį mokinomės atsigult ir atsistot, tai pat ,negalima,. Vėliau perėjom prie rimtesnių komandų. Miške susiradom draugą - haskiuką su kuriuo manasis išsidūkdavo iki galo. Buvo nuostabu!
Mano šuneliui jau buvo pusė metų! Aš be galo džiaugiausi, kad aš jo šios nuostabios veislės atstovo šeimininkė, jis buvo tiesiog toks apie kokį svajojau tiek metų, nors kartais labai supykdavau ant jo. Nusistovėjo mūsų įprastos dienos, jis buvo tas kuris mane suprato, ir buvo šalia, kuris nepaliks niekada, tai lyg sapnas...O gal ir yra? Gal tai tik sapnas... Taip! Tai tik dar vienas sumautas sapnas, dar vienas kankinantis sapnas, kai atsibundi ir supranti, tai tik rožinės svajonės, tik dar vienas sumautas sapnas...