Mūsų kelionė (miniatiūrinis dogtrkkingas) Juodlėje.

Šiandien ryte ateinu pas tėtį ir sakau, važiuojame į mišką. Važiuojame, atsako. Greitai lekiu praustis, rengtis, ruoštis. Ilgokai ieškau savo sportinių batelių. Kai visi pasiruošiame, sėdame į mašiną ir važiuojame gerą pusvalandį. Pagaliau pasiekiame Juodlę. Prieš kelionę pagirdau Terą. Iš susijaudinimo vanduo jai nelabai rūpi. Vis dėlto atsigeria. Pereiname tiltelį, nusegame Terą ir pasileidžiame bėgti. Tera neatsilieka. Po penkių minučių dar galime išlaikyti tempą. Nusprendžiame sukti gilyn į mišką. Po dar penkių minučių imame lėtinti tempą. Tera bėga lėčiau. Pradedame eiti žingsniu. Ji atrodo dėkinga. Nors dangus apsiniaukęs, linoja, bet nuotaikos puikios. Mes juokaujame, šnekame, kalbiname Terą. Nežinia, kiek laiko taip ėjome, kol pastebėjome, kad nutolome nuo ežero. Dar kiek paėjėję įsitikinome, kad pasiklydome. Tuomet aptarėme šios kelionės tikslus: pabėgioti ir pavedžioti Terą. Tą ir darėme. Tėtis pasakė, kad kol abu tikslai tenkinami - viskas gerai. Už kelių žingsnių pamatėme kitą kelią. Pasukome. Dabar Tera jau ėjo atsilikdama, tačiau akytės žibėjo. Aiškiai matėsi, kad ji laiminga. Patiko vaikščioti gamtoje, ,,medžioti kankorėžius,, , bėgti šalia ar maišytis mums po kojomis. Retkarčiais pasivolioti po drėgną žolytę ar prigulti... Mums kėlė šypseną jos elgesys. Nors ir pavargusi atrodė žvali ir ...šlapia :) Sustojome, kad ji pailsėtų. Stovėjo ir mūsų laikas. Buvo jauku ir šilta tiek širdyje, tiek ir miške. Nors lijo, vėjo nebuvo, lauko temperatūra siekė 19 laipsnių. O dar pabėgiojus..... Šalta tikrai nebuvo.
Pailsėję tesėme savo kelionę. Pilni naujų jėgų vėl leidomės bėgom. Tera irgi gražiai bėgo greta. Visi trys džiaugėmės kiekviena akimirka drauge. Nuo vasaros pradžios iki pat šio savaitgalio buvo pats sunkiausias periodas per visus metus. Daug teko ištverti. Dabar pagaliau galėjome ramiai pabūti drauge, nors ir nevisa šeimyna. Su gražiomis mintimis, nuotaikingais pokalbiais nė nepastebėjome kaip grįžome į kelią palei ežerą. Su palengvėjimu pasukome link mašinos ir tik girdydami Terą pastebėjome, kad taip ir neapibėgome ežero. Na, turėsime ką veikti ryt, pasakėme kartu. Tera tik nužvelgė mus susidomėjimo kupinu žvilgsniu...
Sėdę į mašiną grįžome namo. Gretai nusiprausę, išbadėję, puolėme valgyti (kai kas ėsti). O tuomet mieeeeeeeeeeegoti. Kokie saldūs buvo sapnai, kokios minkštos lovos ir guoliai...............
Taip ir baigėsi mūsų kelionė, miniatiūrinis dogtrkkingas:) Nors ir ne ilgas (3val.), tačiau nuotaikingas ir įspūdingas, šiltas.