...Netikėtas vizitas pas kukulėną, arba pagaliau mes namie...

Laba vakarą, draugai, kolegos, nedraugai ir nekolegos...Et, va, pagaliau gi mes visi, tai yra, visa šaunioji Stravinskų šeimynėlė, kurią sudaro net trys asmenys ir net vienas šuo, parsibeldėm namo. Iš kaimo, kuriame vat pats taip kažkaip visai netikėtai ėmiau ir atsiradau vėlyvą ketvirtadienio vakarą. Ne ne, aš tikrai nemoku jokio staigaus persikėlimo manevro, kokį mokėdavo Songokas, tačiau sugebėjau gaut laisvų dienų darbe( čia turbūt už tai, kad „laaaabai“ sunkiai dirbau dar sunkiau bespręsdamas kryžiažodžius darbe), ir, pasinaudojęs šia proga, paskubom susidėjau visus savo daiktus ir paskutiniu autobusu Vilnius- Druskininkai patraukiau savo gimtojo kaimelio link. Gerai ten ta kelionė praėjo, o paskui gi, jau pačiuose Druskininkuose, manęs laukė tėvai. Mat vat gi kažkaip ten su autobusais, važiuojančiais link kaimelio, yra tokia bėda( jie ten važiuoja gal net du kartus per dieną). Tai gi, atvykom į kaimą, su giminėm pasisveikinom, šaltibarščių privalgė, ir patraukėm lovų link....
Penktadienis. Šią vat dieną, pasinaudojęs nuostabiais gamtos oro ištekliais, patraukiau į tokį lengvą žygį. Vėl gi su Aiku ir pussesere, žinom. Aj, ir dar Gena visą kelią iš paskos sekė. Šį kartą būsim nuėję bemaž 15, o gal ir šiek tiek daugiau kilometrų. Maršrutą( nors palaukit, jo net nebuvo, mes tiesiog šiaip sau ėjom ir tiek) bišk apsunkino tai, kad truputėlį paklydom ten Dzūkijos miškų platybėse...Bet mes, šaunioji trijulė, būdami labai šaunus, šauniai susiradom šaunų kelią, kurio šauniai priėjom prie šaunaus pagrindinio kelio. Va. Tada labai džiaugiamės, sušokom pergalės šokį, ir patraukėm toliau klajoti miškais. Šį kartą nepaklydom, bet bišk nusiminėm, nes kelias, kuriuo mes tikėjomės prieiti prie savo tetos sodybos, tikėtai ar nelabai, bet ėmė ir baigėsi...Tada teko pasikliauti savo nuostabia nuovoka, kurios pas mane beveik nėra, ir bandyti kirsti kampą „stačiai“ per mišką. Ir eureka, bet mums tai padaryti pavyko. Tada labai laimingai šauniai parkeliavom namo, papietavom, tada ką ten dar veikėm...hm...Aj, va, vakare gi važiavom į Veisiejus pažiūrėti nuostabiųjų, vienintelių tokių Lietuvoje, šviesos ir muzikos fontanų( atsiprašau, fontanO) šou. Buvo tikrai įspūdinga...Tik vat, kad ten visi labiau žavėjosi ne fontanu, bet Aiku- visgi, šitokis šuo į kaimelį atvažiavo :D Tikrai žvaigždė Aikas buvo, net gi va žmonės su juo fotografuotis pradėjo. Tiesa sakant, šia laime spėjo pasidžiaugti gal net du žmonės, mat paskui šuo pradėjo visus tiesiog ignoruoti... Tada grįžom atgal į kaimelį...
Šeštadienis. Šią dieną praktiškai nieko gero neveikėm...Važiavom į Druskininkus, tik vat šuo su tečiu kaimely liko...Tai vat, o kadangi, kaip žinote, mamos visada viską tiesiog „labai“ greitai susitvarko, visus savo reikalus padaro tiesiog „sekundės“ greitumu, tai kol grįžom atgal į kaimelį, tai buvo jau bemaž šešta valanda vakaro...Va, tada su Aiku vakare varėm da smagiai sau pasibėgiot. Buvo laaabai karšta, buvom sustoję gal du kartus, tačiau, nepaisant to, distanciją įveikėm net visom dešimčia sekundžių greičiau, nei prieš tai matuotas laikas :D . Va, o paskui abu su Aiku apturėjom deguonies trūkumo pojūčius, bet visks tę gerai baigėsi ir nuėjom paskui miegot...
Sekmadienis. Jau čia kol atsikėlėm, tai ir reikėjo iš kaimo važiuot... Taip tę viską kol susikuitėm, daiktus kol susidėjom, galų gale iš kaimelio pajudėjom, pas mačiūtę pakaliui dar užsukom, o paskui da mama savo draugę kažkokią sugalvojo aplankyt. O ta draugė, būk tai, pasirodo, jorkšyro terjerą augina. Va, tai gi, apturėjau antrą kartą savo gyvenime, kuomet glosčiau jorką. Ir kažkaip visgi haskius ar kitus „šiek tiek“ didesnius šunis man glostyt labiau patink...Va, tada ten tą strakalą makalą mamos draugaicė uždarė kažkokiam tai kambary, o po tą sodybą karaliavo Aiks....Paskui atėjo vakaras, ir visi draugiškai ir laimingai grįžom namo. Šuo buvo toooks laimingas, kad, vos tik įžengęs per buto slenkstį, spėjo apsivemti. Tiek šiam kartui. See you later, aligator...