...O mes vėl buvome kaime...

Tai gi tata tai gi, gerą savaitės pradžią, boniečiai. Et, nebepamenu tokios vasaros dienos, kada paskutinį kartą tep ilgai drybsojau lovoje ( va net ir dabar dar joje guliu...). Visgi, prasidėjo atostogos, tai dabar ant dūšios taip gera, malonu. Tačiau ne apie savo gyvenimą čia postringauti prisėdau. Imsiu, galvoju, ir parašysiu, kaip gi mano šunėkas šį savaitgalį praleido.
Vat, kaip žinia, savaitgaliais mūsų šeimyna dažniausiai traukia į kaimelį. Ne išimtis buva ir šis savaitgalis- susikrovę daiktus, susipakavę visus čemodanus, pasisodinę šunį ir patys save į mašiną, patraukėm link Druskininkų. Gerai ten ta kelionė sekėsi, muzikikė smagiai sau grojo, šuo per langus vaizdus stebėjo i visks buva normaliai. Tai va, atvažiavę į Druskininkus trumpai aplankėm mačiūtę, tada persitysėm per miestelį. Va, smagiai ten sau pasivaikščiojom, kol galų gale pasiekėm padidintą, paturbintą ir visaip kitaip išpuoselėtą Druskininkų Norfą, kur laukėm tėvų. Ir kuo tik Aikas nepabuvojo kol sulaukėm tėvų- ir vilku, ir lape, ir vilkiniu šunimi, ir laika, ir šunimi, kuris žiemoje gyvena. Vien žo- kaip naujas žmogus, taip ir naujas pavadinimas( svarstau galimybe tokius geresnius pradėt užsirašinėt jau kur nors, nes tieeeek visko gali prisiklausyt...). Tai va, paskui sulaukėme tėvų ir atvažiavome į kaimelį. O ten tai smagumynai buva. Turėjom tokią vieną didelę bėda- rujojančia kalę, tai nei šuo neišsilakstė, nei šeimininkai pailsėjo. Pirmąją naktelę Aikas miegojo pas tėvus, tad paskui kiek anie pasakojo supratau, kad jie, čia tiksliau išsireiškus, visai nemiegojo- šuo aplink langus lakstė, cypė, inkštė ir kitokius keistus garsus leido. Paskui taip vat datempė iki šeštos valandos ryto ir ištrėmė šunį laukan. Tačiau, kadangi ans buva pririštas, o kalaitė, žinoma, tiesiai prie jo gi taip ir nepriėjo, tad vat vaikinas jai ten serenadas dainavo, gailiu balseliu prisikviest bandė, o jos, deja, kaip nėra, taip nėra. Paskui jau plyšo ir Pauliaus kantrybė- nusirioglinau nuo palėpės, užsikėliau šunį ten paskui, ir vat draugiškai vyriškai mes su juo susitarėm- arba tyli, arba tyli. Kažkaip vat jis paklausė manęs ir visai patylėjo- miegojo iki maždaug pusės devynių. Tada abu atsikėlėm ir bandėm lipti kopėčiom. Būtent, kad bandėm...Šioje vietoje šuniui pasireiškė kažkokia tai aukščio fobija, ir ano niekaip nebuvo įmanoma nukelti žemyn- pabėga i visks... Tada pasikviečiau tėtį ir abu vargais negalais nukėlėm Aiką ant žemės. Taaačiau, apačioje vėl laukė ta pati bėda- rujojanti kalė. Šį kartą nusprendėm, kad , visgi, reikia šuniui duoti laisvės, o kadangi kalaitė net ne mūsų, o tik šiaip pas mus atbėga( taip taip, dabar sakysit, kad mes sadistai žudikai ir visokie kitokie), nutarėm ją uždaryti į malkinę. Vis geriau nei pulkas šuniukų ar dingęs mūsų Aikas...O vat gi čia, šio įvykio dėka, mūsų šuo apturėjo visišką laisvę- taip ir neteko jam garbės būti pririštam, visą laiką buvo „palaidas“... Budėjo šuo prie malkinės, kalaitę saugojo.... O saugoti tai buvo nuo ko, mat karts nuo karto į kiemą užsukdavo taip vadinamieji „kandidatai“- taipogi vyriškosios lyties atstovai šunes... Aikas juos tik praveja, praveja, ir toliau sau ramus guli. Dėl tokio jo poelgio džiaugėsi visa šeima- svetimi šunys nuvyti, o ir savas šuo išsilakstęs :D . Taip vat beveik ir praslinko visas šeštadienis, kol vėlgi atėjo metas eiti miegoti. Šį kartą iškart nutariau šunį užsitysti ant palėpės, ir tokiu savo sprendimu visai džiaugiuosi, mat ans ten ramus pramiegojo vėl gi beveik iki pusės devynių....
O sekmadienis tai buvo beveik toks pats, kaip ir šeštadienis. Aj, tik vat, šunelis vargšelis turėjo bišk vienas mūsų sodybėlę pasaugoti, mat, kaip žinia, mūsų religingoji giminė patraukė į bažnytėlę- visgi, žolinės. Tačiau jis ten per daug nesispyriojo, o sau miegojo viens vidury kiemo....Tad vat, taip bebūnant kaimelyje ir atėjo vakaras, kuomet reikėjo jau judėti link namų...Na o bet tačiau, visgi mes nepajudėjom tiesiai namų link- vėl užsukom pas mačiūtę, pas dieduką, tada pas vienus tėvų draugus, tada pas kitus tėvų draugus....Ir taip į Vilnių parsibeldėm gal tik apie 22 val... Ale užtad kaip gerai šiandien abu su Aiku išsimiegojom- gal iki vienuoliktos valandos. Tada pasivaikščiojom draugiškai kieme, tada grįžom namo, ir daba vėl abu sau smagiai drybsom... Va dar daba apsikuopsiu namus, kambarėlį savo, ir, manau, kad trauksim su Aiku kur nors truputėlį toliau ir ilgiau pasivaikščioti. Juk visgi, taip neseniai dejavau, kad pasiilgau tų ilgųjų žygių...