Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Mano šunys
Titulinis Blogai Panevėžys užkariauja Kernavę "Dogtrekkinge 2009"

Panevėžys užkariauja Kernavę "Dogtrekkinge 2009"


Trojukas, 2009-06-28 15:28:15



Negaliu tylėti neišreikšdama savo džiugesio.
Turbūt, įsivaizduojate, kaip viskas prasidėjo - pamačiau nuorodą į pirmąjį žygį su šunimis Lietuvoje šiame puslapyje :) Nepraleidau progos pasiskaitinėti. Kalbinau tėvus dalyvauti, deja, nesėkmingai. Nuvijau tą mintį, nuoroda bone.lt puslapyje dingo, viską pamiršau.
Sekmadieninis susitikimas su Panevėžio šunų klubo bendraminčiais. Kasdienės nenutrūkstančios kalbos apie šunis. Neiškenčiau savo balto pavydo jau užsiregitravusiems. Spjoviau į viską: į tai, kad nepavyko žaibiškai surinkti komandos, į tai, kad kaina jau pabrangusi dvigubai ir užsiregistravau.
Kelionės pradžia daug pasakanti: 6 vokiečiai bagažinėje (Ilma, tavo mašina unikali :) ). Kas įdomiausia, jų ir dar daugiau ten tilptų. Malamutė pusiau ant kelių irgi savotiškas reginys. Tačiau didžiulis noras ir entuziazmas veržte veržėsi, net ir pamiršus skiepų pasus.
Štai ir Kernavė. Na, žinoma, į starto vietą pataikėm ne iš pirmo karto, bet tas išlipimas prie Kernavės piliakalnių atrodė toks įkvepiantis. Dar jautėsi ryto vėsa. Mm...
Ant Baltojo Kalno jau stovėjo gausybė mašinų. Visi išbirom iš automobilio, užsiregistravom, pasivaikščiojom, susiruošėm ir išklausėm instruktažą.
Startas. Mes su Troja ir Meška startavom 12 valandų 18 minučių. Tas pirmas kalnas nusileidimui buvo žudikiškas :) Šunys tempė, kaip žvėriukai. Pirmas postas be problemų. Tada sutikimo su paklaidžiojusia Ilmos grupe ir keliavom kartu. O tada prasidėjo linksmybės ir tikrasis įdomumas. Antro posto niekas negalėjo rasti. Kai jau buvom paėję į priešingą pusę, gavome pranešimą, kad einame ne į tą pusę. Kaip elgtis? Gausybė dvejonių. Kertam kampą mišku. Pradžioje dilgėlės mano ūgio, poto upelis. Žiū - sausas. Pagal žemėlapį vedantis link tikslo. Dar neteko eiti išdžiuvusios upės dugnu. Drėgna, truputį klampu, be galo daug šakų ir šaknų, bet vėsu, o šuniiims koooks rojus :) Pamatytumėte mūsų sutrikimą, kai einant dujotekio proskyną sutikome moterį einančią priešinga kryptimi. Po poros valandų radome antrąjį postą.
Grįžome į doros kelią. Viską tęsiame jau civilizuočiau, sutinkame ir kitų grupių. Keliaujame žvyruotais keliukais. Atidžiai stebint žemėlapį imame jaustis tvirčiau, nepraleidžiame ir paslėpto posto. Viena problema, šunys jau ima geibti. Žinoma, stojame, girdome, tačiau to nepakanka. Kas keisčiausia, Troja tame etape laabai tvirtai laikėsi. Maniau, jau bus keptas malamutas, o čia ji dar ir mane tempia be problemų. Kaip išganymą žemėlapyje matome ežerą. Priėjus jį, esančių žmonių prašome neišsigąsti, kad ateiname su 11ka šunų :) (tuo metu ėjo kartu dvi grupės, aš ir dar viena moteris asmeninėje įskaitoje). Atgaiva tiek šunims, tiek mums. Tęsiame. Dar keletas sunkiai atrastų postų. Tačiau, sėkmingai braunamės į priekį. Trikdo tik tai, kad organizatorių planuose dalyviai turėjo grįžti iki 17-tos valandos, ši jau seniai praėjusi, kitų dalyvių nesimato, išskyrus tą grupę su kuria ėjome prieš tai. Keista. Lengvai randame 7-tąjį postą, einame reikiamu keliuku, o šis... Ima ir baigiasi. Šokas ir neviltis. Tada jau nebežinome, ką ir bedaryti. Grįžtame iki posūkio ir vėl atgal, vaikštinėjame, dairomės. Priekyje lyg kažkieno eita. Eime kiaurai mišką. Braunamės per eglių jaunuolyną, tada žolių iki ausų džiungles. Tokiose vietose šunis vedame palaidus, nors jėgos ir jų išsekę, bet čia tai malonumas - nardo su tokiu pasitenkinimu ;) Žodžiu, prasibrovėm. Susiskambinom su kita dalyvių grupe, anot jų, iš 25 km trasos grįžo tik 2 dalyviai. Pagauna azartas. Dreskiame toliau, be jėgų, nutrintomis, nikstelėjusiomis kojomis, žvyrkeliais, laukais, kalnais, miškais, vėl savo ūgio dilgėlių plantacijomis randame priešpaskutinį postą. Sėdam ir vėl vienos kitas keliame, palaikome. Negalime atsilaikyti tik prieš žemuoges. Dešimtasis ir paskutinysis postas lengvai pasiekiamas pro finišą, ten mus pasitinka plovijamis, šūksniais ir raginimais. Kelias iki posto pažymėtas markiruote. Nekantrauju pasiekti, nebegaliu susilaikyti, atsiranda jėgų, imu bėgti. Neįsivaizduojama palaima užplūsta pamačius tą orandžinį stovelį. Su kiekvienu postu tos atžymos mano kortelėje atrodė vis svarbesnės, o ši... Drabančiom rankom įkišu suglamžytą popierėlį, iš mano burnos pasigirsta palaimingas šūksnis, kurio aidą girdžiu sklindantį mišku. Grįžtant, jau nebegaliu kentėti, atsiplešiu nuo grupės ir nulekiu į priekį su savo geriausiom bėgikėm priešaky. Iš kur jos dar turi jėgų užtempti mane į kalniuką? O iš kur aš dar turiu jėgų bėgti?? Ką gi, šūksniai, plojimai, pasveikinimai (chebra jau švenčia senokai, nes kitų trasų dalyviai seniai pabaigę). Neapsakomas pasidžiavimas savo šunimis ir savimi. Greit pasirodo ir mano kelionės partnerės. Grįžome 21.35.
Apdovanojimai kuklučiai, nes daugelis jau išsiskirstė. Bet tas pojūtis, kad mums PAVYKO neapleidžia iki dabar. Diplomas su pirmos vietos įrašu atrodo ypatingas. Aš buvau pirma ir vienintelė visiškai pabaigusi 25 km trasą iš moterų asmeninėje įskaitoje, užtrukau 9 val 17minučių, o Ilma su grupe antroji grupė baigusi trasą.
Ačiū Jums mano šuniukai už nuostabią dieną. Panevėžys užėmė Kernavę ;)

Written by Ugnė

(blog'o reitingas +7)

Skaitykite komentarus 11
Kiti šio vartotojo blogai:

Trojukas, 2009-09-20 22:08:36
Jau seniai seniai varvinau seilę į baltus, sveikus kitų šunų dantis ir šiaip baltai pavydėjau turintiems sąlygas šerti saviškius RAW. Galvojau, kad visa tai ne man - skerdyklos, skrandžių tvaikas, kruvinos rankos su mėsininko peiliu :D Skamba...
Trojukas, 2009-09-15 21:26:08
Šiame mano gyvenimo etape turiu dvi silpnybes, dvi aistras - žirgai ir šunys. Dažnai plėšausi bandydama spėti ir ten, ir ten. Tačiau, taip ilgai neištempsi. O kodėl gi nesujungus šių sričių? Papasakosiu vieną savo jau senokai patirtą dieną. Vėl...
Trojukas, 2009-06-25 14:34:23
Niekada nesupratau, kodėl jos negali sugyventi taikiai. Meška su Troja nuo trijų mėnesių amžiaus auga kartu, abi jos neišskiriama komanda. Tačiau, kiek pamenu, visada pasitaikydavo barnių ir pjautynių tarpusavyje. Atrodytų natūralu, kad vienodo...
reklama