...Pasisocializavimas arba trys valandos „Gedemino prospekte“...

Lai dievai Jums suteikia malonės šį didingą šeštadienio rytą. Et, kad jis būtų iš tiesų tok didingas, ir kad nereikėtų niekam ruoštis, o tik gulėt lovoje bambą išvertus, nu tai iš vis būtų labai „supah“. Bet ne apie savo sunkų gyvenimą aš čia prisėdau padėjuoti, o pasipasakoti apie tai, kaip gi vakar smagiai mes sau Gedimino prospektu pasivaikščiojome.
Būk tai ėmiau ir sugalvojau, kad gi seniai jau Aikas miesto centre buvo. Pasitariau su savimi ir nusprendžiau- reikia Aiką į žmones leisti... Tad nieko nelaukęs( na, tiksliau, sulaukęs kol mama iš darbo grįš ir man mašiną duos), susidėjau jau tradicija patapusiu Aiko pasivaikščiojimų dubenėlį ir butelaitį vandens, kuprinę ant pečių, šunį į parankę, ir patraukėm smagiai link centriuko. Seniai jau su šuniu dviese kur nors mašina važiavom- ale anas tai įsigudrinęs gi mašinos priekyje sėdėt, tad jei važiuojam su tėvais, tai šuo jiems ant galvos lipa. O daba sau laimingas davėsi po visą mašiną bei gi išdidžiai sėdėjo ant priekinės sėdynės ir visiems pravažiuojantiems kėlė labai didelį susižavėjimą tokiu savo sėdėjimu. Riedėjom riedėjom siaurom ir plačiom Vilniaus gatvėm, kol galų gale pasiekėm kelionės tikslą. Susitikę su Sigute, smagiai sau patraukėm link ypač populiarios ir dar labiau ypač „bohemiško“ jaunimo mėgstamos kavinaitės- Coffee Inn. Vat, ją vienintelę tik ir telankau, kai su Aiku mieste būnu, mat gi tik ten šunis ir teįleidžia. Pasiėmę kavos išsinešimui, smagiai patraukėme įvairiomis siauromis ir suktomis Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis. O aplankėm, būk tai, visai nemažai objektų. Tačiau svarbiausias tikslas buvo užlipti į kažkokią tai visų giriamą apžvalgos aikštelę. Ir tą tikslą gi įgyvendinom. Smagu ten visai- Vilniaus daug matosi... Po to patraukėme atgal link senamiesčio. Visko ten savo kelyje matėm- ir keistų asmenų Tymo turgelyje bebandančiu „Tech- Toniką“ šokt, ir nelabai normalių tetulių ir dėdžių, ir normalių žmonių net gi pasitaiko- visiems gi atrakciją buvo, koks tai gražus šuo eina. Daugeliui net gi teko vėl gi aiškinti, jog tai nėra laika, o tai Sibiro haskis...Kai kuriems žmonėms tai galima atleisti, nu bet pardom, kai vaikai daugiau žino už tėvus, tai aniem taip ir norisi pasakyti „ gal jūs kokią knygą apie šunų veisles progai esant paskaitykit?“
Tak vot gi tiek naujienų. Gražu tam Vilniaus senamiestyje vis dėlto gi. O dar gražiau būna tose vietose, kur ant kiekvieno kampelio nesėdi „šiuolaikinis modernusis jaunimas“... Iki kitų susirašymų!