...Pirmoji vienatvės savaitė įveikta...

Sveiki, gerbiamieji, gerbiamosios, Mindaugai ir ne Mindaugai, švenčiantys ir ne švenčiantys, vis dar tebešvenčiantys ir jau atšventę...Tai gi, kad labai jau taip netempiant čia gumos ir traukiant prie šio blog‘o tikslo, kurio, beje, net aš pats nežinau( aj, žinau- visi mano blog‘ai yra be tikslo), pradėsiu vat rašyti, kaip gi aš čia gyvenu.
Vat, kaip žinia, Paulius gi gyvena visiškai vienas namuose. Vienas kaip pirštelis- be mamos, be tėčio, ir be savo mažojo klecko Aiko... Nūdna liūdna kažkaip namuose, bet ką padarysi, kai tėvams atostogos, o sūnus į darbą eina( kur tai matyta tokia padėtis, kad šeimą vaikas išlaikytų...Ir kas per laikai šiais laikais...et...). Tad vat, išgyvenęs čia kažkaip vargais negalais visą savaitę, šeštadienį, po darbelio, patraukiau į autobusų stotį, o iš jos- į Druskininkus. Važiavom važiavom, kol pagaliau privažiavom mano Home town‘erį, o vat ten jau ir tėvai su Aiku laukė. Ans ten iš pradžių nežinojo kur dėtis iš laimės, o paskui, po kokios gerų poros valandų džiaugimosi, šokinėjimo ant galvos, nesugebėjimo atsiplėšti nuo manęs nė per žingsnį, pradėjo vaidint labai įsižeidusį, mat, kad buvo gi vienas, be manęs paliktas. O ten su tėvais tai jam toks bišk vargelis- nesportuoja nieks su juo, krūvio šuo negauna, tik tūno vienas po svirneliu ar berželiu( nors ne, pas mus kaime nelabai ten jų ir yra...), ir taip leidžia savo dieneles... Vat, paskui gi važiavom į kaimą jau, nes prieš tai dar buvom užsukę pas močiutę Druskininkuose, o paskui dar gal valandą laukėm, kol mus kas nors galės į kaimą nuvešt, kadangi mūsų super duper mašina Crysler Voyager dažniausiai periodiškai sugalvoja tiesiog neužsivesti, ir viskas. Taip vat sulaukę kažkokio tėčio draugo, patraukėm link kaimo. O ten gerai ganėtinai sekėsi. Pirmąjį vakarą, nepaisant to, kad lijo, patraukėm į super duper žygį. Šį kartą jis nebuvo super duper mega žygis, dėl to, kad dėl lietaus reikėjo trumpint distanciją. Taip vat ten visokiais miškais kalnais ir kloniais vaikščiojom, kol galų gale net ir čiabotai sušlapo... Apie šuns švarumą šioje vietoje istorija nutyli...Tad vat, nuėjom viso ten gal tik apie 5km... Grįžtam apie 22val, visgi tamsu, nes lija, nueinam in pirtelę, pasimaudom, ir tada visi kolektyviškai nueinam miegot.
Sekmadienis. Vat, šia dieną bent saulė pagaliau švietė, tai gavo šunėks bišk krūvio daugiau...Šį kartą traukėm į super duper mega žygį. Na, nebuvo jau jis ten toks super duper mega, nes su mumis kartu keliavo ir pusseserė, bet distancija vis tiek jau geresnė- 10km. Nesunku ten eit buvo, dėl to, kad didžiąją laiko dalį gi žemuoges besėdėdami ant samanų pravalgėm :) . Va, paskui vakare šunelis dar gi krosiuko lengvo gavo. Gaila laikmačio neturėjau, bet, malyg, šį kartą tuos 3,3km tikrai nubėgom greičiau, nei anksčiau. Nors, tiesą sakant, laiką buvau matavęs dar tik vieną kartą :D Tad vat, o paskui, jau dar labiau vakare, šunėks dar gavo išvykos iki Nemuno, kuris nuo mūsų yra „be galo“ toli, ir nuo jo iki mūsų sodybėlės į abi puses susidaro gal tik koks geras puskilis. Bet užtad ten Aikas trumpam ( na, gal kokiom gerom 20min) buvo padaręs „dingau“- žvėris matyt kokius tai vaikėsi... Bet paskui jis mus pats susirado, nusimaudė Nemune, ir visi draugiškai parėjom namo. Tik vat šunėks vis tiek dar buvo pilnas energijos, tai teko dar su juo ten papildomais siutimais užsiimti. O dar gi paskui šuo popą apturėjo- būk tai koks mašalas jam į antakį įkando, tai šuo daba viena akim nelabai mato( tiksliau, tik vakar nelabai matė, o per naktį visks tę susitvarkė). O šiandien gi, et, neilgai ten juo atsidžiaugiau, kartu tvorą padažėm, šuo dar sodelyje naujas lysves iškasė, o paskui aš patraukiau atgal į Vilnių. Ir vėl vienas. Ir vėl laukia dar vieną vienatvės savaitė...