...Senasis bičiulis dviratis ir kiti smagūs pasivaikščiojimai...

Labas vakaras, škia, boniečiai ir bonietės. Tai vat, kaip gi jumi sekasi? Ale mum( tiksliau, gal man) tai ganėtinai sunkiai. Mokslai vargšą Paulių puola- tai visokių genetinių medžių sodinimas, tai visuotiniai koliokviumocitai and so on and so far...O Aikui tai taip sakyčiau ganėtinai visai normaliai sekasi- gyvena sau, ir gyvenimu nesiskundžia...Va, šeštadienį gaus šuo skiepuką, bo jau metai praėjo.
Ale va gi čia pirmadienį Paulius ėmė ir atsiminė( taip taip, nebūtų ėmęs, nebūtų atsiminęs...). Tai gi, išsitraukęs dviratį iš rūsio, nusišluostęs visas dulkes nuo jo ir prisipūtęs ratus, pasikinkiau Aiką, ir brač, visai ten mums, kaip pirmą kartą, neblogai gavosi. Šuo sau tik bėga bėga ristele, į šonus niekur nesimuisto. Vien žo, gerai ten buva, mint beveik nereikėja...Tai va. Paskui gi mes dar šiomis dienomis atradom, kad daug įdomesnių miškų yra anapus geležinkelio. Persikeliam mes sau ten į aną pusę, ir keliaujam smagiai takais takeliai, aplenkdami įvairius klonis, arimus, pievas bei laukus. O šiandien, būk tai, jau galvojau, kad pasiklydom. Kažin kokiais tai ratais kvadratais kad pradėjom eit, galva susisuko, debesai kauptis pradėjo- nu, jau galvoju, gausim daba lietučio. Ale kažkaip tai ten labai greitai susiorientavom ir suradom išėjimą iš miško, ir išėjom beveik ten pat, kur į jį ir įėjom. Ot logika...
Tai va. Dar gi mes dabar labai šaunūs didūs sportmenai pasidarėm- kiekvieną rytą bėgiojam. Na, ir anksčiau bėgiodavom, bet daba tau jau su visom įrangom, kaip pridera, škia.
Tai gi vat toks šį kartą mano trumputis blog‘as , nes nelabai jau ką čia ir turiu Jums papasakoti. Užtad vat nuotraukų parodyt turiu devynias galybes...See you later!