Straipsnis iš vasaros gyvenimo (,,Šarmo Taurė 2010")

Rašiau straipsnį mokyklos laikraščiui abie nuostabius vasaros prisiminimus - apie agility varžybas Kurtuvėnuose ,,Šarmo Taurė 2010", bet vėliau pagalvojau, kodėl nepasidalinus tais prisiminimais ir su jumis?! Taigi:
Pačiame vasaros įkarštyje visomis prasmėmis Lietuvos (ir ne tik) kinologai pavėsyje nesnaudė. Priešingai. Jie surengė itin daug šunų parodų bei varžybų. Susigundėme ir mes. Po ilgų ristynių tarp manęs ir mano auksaspalvės retriverės Terros, ant vėsios žolės, priėmėme sprendimą dalyvauti dvejose varžybose, mūsų nuomone pačiose nuotaikingiausiose ir vasariškiausiose, vadinamose ,,Agility“ ir ,,Dogtrekkingu“. Paprastiems mirtingiesiems aiškinu, kad agility – sportas su šunimis, kai sustatomos kliūtys (panašiai, kaip žirgų konkūre tik dar būna įvairūs tuneliai, piramidės, supynės ir dar keletas kliūčių), kurias šuo turi įveikti su nusegtu pavadžiu ir antkakliu, vadovaujamas savo šeimininko gestų ir žodinių komandų. Be abejo, stengiamasi surinkti kuo mažiau baudos taškų, įspėjimų ir negauti diskvalifikacijos.
Atrodo sudėtinga, nes taip ir yra. Iki pirmųjų varžybų veda ilgas ir sunkus kelias su daug kritimų tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine, tiek keturkojų, tiek ir dvikojų partnerių, o kartais net ir vieniems ant kitų. Vis dėlto svarbiausia tikėti, kad viskas yra įmanoma, o mes su Terra tikėjome.
Ir pagaliau ilgai lauktą ir sulauktą liepos 11dieną su nepaprastu jauduliu stovėjome prie ringo. Laukėme pirmųjų savo varžybų agility srityje. Karštis buvo tiesiog nenormalus – 35 laipsnių C pavėsyje, o ne oficialiais duomenimis saulės atokaitoje termometrų stulpeliai siekė 50 laipsnių C. Šį kartą varžybas organizavo šiauliškiai. Mes priklausėme organizatoriams, taigi nešiojome ryškias oranžines kepures ir mėlynus marškinėlius. Ant abiejų švietė užrašas ,,Šarmas“. Būtent tokia nuotaika ir tvyrojo ore. Geresnio žodžio jai apibūdinti nė nebūtum radęs. Nepaisant nepakeliamo karščio dalyviai buvo pasirįžę parodyti geriausia, ką sugeba.
Kol aukštesniojo lygio šarmiečiai statė nulinukams trasas, o pastarieji buvo itin užsiėmę nerimavimu, šunys bendravo tarpusavyje ar paprasčiausiai gulėjo pavėsyje, rodos, nė nenumanydami kas jų laukia.
Galiausiai teisėjas paskelbė, kad trasa paruošta ir susikvietė visus nulinukus instruktažui. Tada davė penkias minutes apžiūrėti trasą. Žinoma, be šunų. Visi lyg pamišę lakstė po ją iš pradžių ir iš pradžių. Žiūrėjo tik į ryškias geltonas lenteles, žymėjusias trasos eiliškumą, ir į nieką daugiau. Dėl to dalyviai griuvo, trankėsi vieni su kitais, atsiprašinėjo ir vėl trankėsi. Beja, atsiprašyti nebuvo taip paprasta. Nemaža dalyvių buvo iš Latvijos, Rusijos, Lenkijos.
Nuaidėjus šaižiam švilpukui baigėsi penkios įtempto lakstymo minutės ir uždusę, suplukę dalyviai grįžo už ringo ribų. Pirmasis dalyvis buvo pakviestas prie starto...
Labai greitai atėjo mano eilė, kadangi pirmieji bėgo didelių veislių šunys. Savo pasirodymą prisimenu kaip per miglą... Mano ,,mažylė“ labai nekantravo kada duosiu starto ženklą, taigi galiausiai startavo pati. Džiaugiuosi, kad nesutrikau, taigi kaip mat ją pasivijau ir perėmiau vadžias į savo rankas. Paskui susimaišiau tik vienoje vietoje, tačiau aplinkiniai ėmė šaukti, kad viskas gerai. Trasą pabaigiau neįtikėtinai sklandžiai, net pati nustebau, o grįžus prie savųjų visi ėmė girti, kad nepadarėme nei vienos klaidos, nenumetėme kartelių ir gavome tik vieną atsisakymą. Pagaliau galėjome trumpam atsipūsti ir mėgautis renginiu. Vieniems draugams sekėsi gerokai prasčiau, nes šuo pamatęs mano kalaitę pamiršo trasą ir nudrožė tiesiai prie jos. O kiti kolegos pasirodė tikrai puikiai.
Po truputėlį įtampa vėl ėmė kilti. Laukė antrasis bėgimas. Man, kaip ir daugeliui, šis pasirodymas buvo nesėkmingas. Šunims buvo per karšta. Jie instinkyviai ieškojo pavėsio. Tai baigėsi diskvalifikacija. Gerų rezultatų ir taip nesitikėjau, vis dėl to tai pirmosios mūsų varžybos. Todėl labai džiaugiausi iš vis sudalyvavusi. Per apdovanojimus buvau maloniai nustebinta. Mudvi su Terra gavome garbingą 11vietą, taigi pats aukso viduriukas ( buvo 23 nulinukai). Žinojome, kad dogtrekkinge pasirodysime daug geriau. Taip ir buvo. Namo parsivežėme AUKSĄ :D , bet apie tai gali kitą kartą. Gal. Nes jau seniai paskaudo ranką rašyti. Jūs ne blogiau už mane žinote, kaip sunku grįžti į normalų režimą vasarą. O ir visai nesinori...
P.S. Tikiuosi jums patiko ir apgailestauju, kad priverčiau visą tai perskaityti. Turiu vilties, kad labai nenuvarginau ;)
P.P.S. Naudojau MartynoR ir Šarmo komandos darytas nuotraukas. Ačiū jiems :)
Kristina