...Visa tiesa apie Sibiro haskius...

Pagaliau susiruošiau prisėst ir sukurt kažką rimtesnio. Iš paprasto bone's lygio ( http://www.bone.lt/blogai/Ar-Jus-tikrai-norite-Sibiro-haskio/ ) išauginau iki va ko :) Kas netingit, paskaitykit, gal ką nors įdomaus atrasit :) Tai gi, kap žemaitę saka, važioujam:

Ištvermės ir tobulumo įsikūnijimas. Taip daugelis šiai veislei atsidavusių žmonių atsakytų užklausti, ką galvoja apie savo augintinius. O jų dažniausiai būna ne vienas- nuo tokio kiekio viskas tik prasideda. O tada pajunti, jog tai yra ta veislė, kuri yra taip artima tavo sielai, ir kad daugiau jokio kito gyvūno, išskyrus haskį, nenorėtum turėti. Jis įauga į tavo sielą, tampa dalele tavęs. Nenori su juo skirtis, nori visada būti kartu su juo- bėgti laukais, miškais, kaukti kartu pasilipęs ant kalno. Tiesa, kad daugelis, auginančių haskius, patys šiek tiek sulaukėja. Gerąja prasme. Tačiau toks susidaręs pirmasis įspūdis, deja, dažną gali ir suklaidinti. Tos nuostabios mėlynos akys, kurios užburia kiekvieną, tas gražiai besišypsantis snukutis, kuris taip pat priverčia nusišypsoti ir tave...Pradžia visada atrodo graži, tiksliau, tokia ji ir yra. Bet ne kiekvienas sugeba prieš pakeisdamas savo gyvenimo būdą pastebėti mažą velniuką už tų akučių, kuris haskiuose dažniausiai ir dominuoja. O tas dominavimas, deja, ne kiekvienam patinka, ir ne visada tik gražios akys gali atsverti šią savybę. Tiksliau, naivumo ir keisto užsispyrimo dėka daugelis staiga pradeda net nebenorėti įžvelgti kitų gerų savybių, jos tiesiog nublanksta...O pasekmės, tokiu atveju, deja, būna labai skaudžios. Gerai, jei šuniukas tiesiog atiduodamas į kitų, jau kur kas labiau atsidavusių žmonių rankas, tačiau dažnas randa tiesiog paprastesnį sprendimą- paleisti šunį. Į gatvę. Kur naminio šuns išgyvenimo sąlygos lygios praktiškai nuliui...Kas jo laukia? Mirtis, atsidūrimas prieglaudoje, badavimas, išsekimas, nuolatinis liūdesys, skausmas, mąstymas, ką jis ne taip padarė, kad jam taip nutiko. Ir galiausiai vienintelė išeitis- pasitraukimas anapus. Tokia tiesa. Skaudi, bet tokia ji yra. Tad prieš įsigydami šį mažą padarėlį pagalvokite, ar jis vertas suteikti jums tokį trumpą laikiną džiaugsmą, kad paskui patirtų tokias nesibaigiančias kančias.
Tikriausiai visi esame girdėję, kokie tai yra nuostabūs augintiniai haskiai. Jie visada tarnaus tik tau, nuolat bus šaliai, pralinksmins, pakels nuotaiką, sugebės užburti savo magišku žvilgsniu. O jei dar paminėsime tą faktą, kad haskio kailis nuo senų laikų žinomas kaip pasižymintis gydomosiomis savybėmis, kad žmonės, beglostydami šiuos padarėlius, gerina savo kraujotaką, kad užsidėjęs haskio kailio kojines nesušalsi net esant didžiausiam speigui, tai pagalvosi, jog tai- tobulas šuo. Taip, jis toks ir yra. Tačiau tik tiems, kurie su juo išgyvena bent pusantrų metų. Kuomet patiria visus vargus ir lūkesčius, kuomet šuniukas auga, bręsta, iš mažo gyvūnėlio tampa suaugusiu šuniu. O tai kainuoja daug. Ne tik nervų, bet ir tapetų, nuluptų nuo sienų, sutaršytų batų, sudaužytų gėlių vazonų, išverstų šiukšliadėžių, ir taip sąrašas tęsiasi iki begalybės... Visi akcentuoja tik teigiamas šio šuns savybes, tačiau pabandysiu sulaužyti šį stereotipą ir mesti akmenį būtent į haskių daržą, kad kuo puikiau atsispindėtų ir visi puikiai maskuojami charakterio „perliukai“.
„Vadas-aš“. Kiekvienas, auginantis haskį, tikriausiai sutiks su manimi, kad kova dėl gaujos vado vardo, kai namuose apsigyvena haskis, vyksta beveik kasdieną. Jau nuo senų laikų šie šunys garsėjo savo charakterio stiprumu, užsispyrimu, noru būti geriausiais. Gal dėl to jie yra tokie puikūs kinkinių sporto atstovai, bet dabar kalba eina ne apie tai. Aišku, kiekvienas šuo yra unikalus, ir ne pas visus visos savybės „suspindi“ vienodai, tačiau dominavimas, daugiau ar mažiau- visų haskių savybė. O sugebėti nusileisti jiems sugeba tikrai ne visi. Daug kam pasidaro gaila šuniuko, juk jis taip gražiai žiūri, taip gražiai galvytę kraipo. O jie- tikri sukčiai. Visada pasinaudos savo šuniškom akim, kad apgautų šeimininką, o tada galėtų kirsti. Ir taip besikartojant nuolat, vadu šeimoje pataps šuo, o kai tai atsitinka, rezultatai, deja, skaudūs. Šuo visiškai sumenkina jo tariamus šeimininkus, mat aiškiai suvokia, kad prireikus visada galės palaužti žmones savo tariamu bejėgiškumu, savo apsimestiniu silpnumu... Prasidėjus tokiam dominavimui, šuo nebesiklauso nei komandų( kurių, drįstu spėti, tokie šeimininkai net nesugeba išmokyti), nei vykdo, kas jam paliepta. Kitaip tariant, šioje vietoje tarsi pradeda galioti patarlė „Meška ant ausų užlipo“. Tačiau ne taip yra, iš tikrųjų, šeimininkai atsidūrė po šuns padu.
„Aš noriu bėgti!”. Taip, pavargęs haskis- laimingas haskis. Kuo daugiau krūvio, tuo šuo ir laimingesnis. Nesileiskite apgaunami naivaus žmogiškumo, kad šuniui sunku bėgti, kad greitai pavargsta, kad tikrai neįveiks mažesnės ar didesnės distancijos. Sugrįžkime į praeitį. Kokias distancijas haskiai bėgdavo be jokio sustojimo, nepaisant to, betraukdami eskimų mantą ir rogėse įsitaisiusį patį eskimą? 20, 30 kilometrų, ar daugiau, ir tai tik pradžia. O dabar sugrįškime į savus laikus. Žiema, šaltas vakaras, užkurtas židinys, ir prie jo guli susiraitęs haskis. Ir taip jis guli nebe pirmą dieną, nebe antrą, o jau visą mėnesį, du, ir tik dėl to, kad tokio šuns paskirtis- namų puošmena. Prisiminkime haskio paskirti- bėgti, traukti roges, nesustoti, bėgti, bėgti, bėgti... Ar manote, kad pateiktojo pavyzdžio šuo jaučiasi laimingas? Ar manote, kad suteikiate šuniui daug džiaugsmo, įkalindami jį tarp keturių sienų tradiciniame septyniasdešimties kvadratinių metrų kambaryje? Kiek skausmo patiria haskis, Sibiro haskis, nujausdamas ir suvokdamas, kiek daug galėtų nuveikti, tačiau kaip jo galimybės yra suvaržomos...
„Aš noriu dėmesio!”. Net nesitikėkite, kad haskis jus bent akimirkai paliks vienus. Kol jūs esate namuose, tol ir šuo trinsis aplink jūsų kojas. Atneš kamuoliuką, jau senai suplėšyta pliušinį klouną, kuriam beliko tik viena akis, cyps, zys, ir mažas vaikas. Ir neužteks, kad jūs kamuoliuką numestumėte vieną kartą, to reikės dar, ir dar, ir dar... Ir jam nė motais, kad jums šiandien buvo sunki diena darbe, kad jums skauda galvą, ranką, ar nugarą, ar kad jūs tiesiog šiaip norite ramiai pagulėti. Šie šunys- egoistai, kurie visuomet žiūri tik savo gerbūvio, svarbiausia jiems tai- ko nori jie. Ir vėl gi, pasikartosiu, jei jūsų „gaujoje“ lyderiu patampa šuo, egoizmas kas kartą reikšis vis smarkiau ir smarkiau... Prie šio dėmesio troškimo svarbu paminėti ir tai, kad haskiai- labai pavydūs šunys. Jiems sunku bus matyti, jei jūs glostote kitą šunį, jiems sunku bus girdėti, jei jūs giriate kažką kitą, trumpai tariant, vienintelis, kas vertas jūsų dėmesio, yra tik jis, ir niekas kitas...
„ Nepalik manęs vieno!”. Mano šeimininkas- mano gauja. Mano šeimininko šeima- mano gauja. Gauja visą laiką būna kartu. Būtent taip mąsto haskis. Vienatvė- štai ko labiausiai neapkenčia šie šunys. Kaimynų skundai, kad šuo kaukia ilgą laiką paliktas vienas namie- tik mažytė smulkmenėlė. Negana to, grįžę į namus ir pravėrę buto duris aptiksite įvairiausius pertvarkymus. Taip, haskiai- savotiški architektai ar interjero dizaineriai, tačiau čia jų skonis turbūt kardinaliai skirsi nuo jūsiškio- jie kategoriškai neigia, kad butą puošia tapetai- atsisakykime jų, juos nulupdami. Taip pat, greičiausiai, nelabai jiems patiks ir senoji močiutės sofa, laikinai stovinti jūsų kambaryje- juk kur kas smagiau, jei vietoj jos bus kalnas sofos „išnarų“. O kur dar įsitikinimas, kad gėlės geriausiai auga tikrai ne vazonuose, kad šiukšlės- tai interjero dalis, ir jos privalo būti išverstos ir atitįstos ant kažkada švaraus buvusio balto pūkuoto kilimo... Susitaikykite su tuo, nes tokia kasdienybė jūsų laukia, jei savo šunį paliksite vieną ilgiau nei tradicinės darbo dienos laikas...
„Tikiesi, kad visada tavęs klausysiu? Klysti!”. Canis lupus familiaris. Taip skamba mūsų augintinių lotyniškas pavadinimas. Kitaip tariant, tai „sušeimynintas“, prijaukintas Canis lupus- vilkas. Visi šunys turi šių, jų tolimų giminaičių, pėdsakų, tačiau pas haskius šie pėdsakai turbūt geriausiai išsilaikę. Net gi pagal tarptautinę FCI klasifikaciją Sibiro haskiai priskiriami V grupei, tai yra, „Špicai ir primityvaus tipo šunys“. Primityvumas pas juos ypač dažnai atsiskleidžia, dėl to niekada negali būti užtikrintas, kaip šis šuo pasielgs vienoje ar kitoje situacijoje. Norės medžioti- medžios, norės bėgti- bėgs. Ir tada jo niekas nesustabdys, nei bendras paklusnumas, nei išmokytos komandos. Žinoma, šiais dalykais galima „išlavinti“ savybę paklusti šeimininkui, tačiau, pripažinkime- instinktai lieka instinktais. Niekada už savo šunį negarantuokite šimtu procentu, kad jis pasielgs būtent taip, o ne kitaip. Jūs- tai ne šuo, kad galėtumėte nuspėti kiekvieną būsimą žingsnį...
„Tavo namų aš nesaugosiu!”. Haskiai- itin draugiški šunys, tačiau ši jų savybė jiems ypač pakiša koją sargumo klausimu. Kiekvienas, įėjęs į namus- jiems draugas, o dar, neduok die, jei tas naujas asmuo duos kokį nors skanėstą, tai jau ne tik kad jį džiaugsmingai pasitiksiu, bet dar ir pilvuką pakasyt leisiu... Retai kada išgirsite haskį piktai lojantį ant praeivio, tad jis niekada neįspės, jog kažkas artinasi link jūsų teritorijos. Trumpas užbėgimas už akių- kaip įsivaizduojate jus pasitiks šuo, kai grįšite po ilgos dienos, jį palikę vieną? Šokinės iš džiaugsmo, kad pagaliau grįžote? Klystate- turėsite patys susirasti šunį, gulintį kur nors fotelyje ar pasislėpusį už užuolaidų, ir tik pašaukus jis, neturėdamas kitos išeities, prieis prie jūsų ir , tyliai sukandęs dantis, pradės gerintis...
„ O man vėl kailiukas krenta...“. Taip, šie šunys išskirtiniai ir šėrimosi, kailio metimo klausimu. Apskritai, visi šiaurinukai mėgsta namus pripildyti savo kailiuku, tad ne išimtis ir Sibiro haskiai. Vieni šeriasi tik sezono metu, tačiau tada labai staigiai netenka didelės masės savo kailio, tuo tarpu kiti jį meta palaipsniui. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju plaukai namuose tiesiog skraidyte skraidys, jų bus pilna visur- pradedant pakampėmis, paloviais, baigiant maisto produktais ar rytiniu kavos puodeliu...Manote, išsiurbsite kambarius ir bus tvarka? Geriau paklauskite, ar ilgam. Valandai, dviem, parai? Kailio bus pilna visur ir visada, susitaikykite su tuo...
O dabar atsisėskite ir susimąstykite: kaip stipriai jūs norite Sibiro haskio? Kiek daug savo gyvenimo jūs pasiryžę paaukoti šiam šuniui? Ar išdrįsite „parduoti“ savo gyvenimą vien tik šiai veislei, vien tik savo augintiniui, ir niekam daugiau? Galų gale, dėl ko perkate šį šunį? Dėl žydrų akių? Dėl to, kad dabar daug kas tokius turi? Dėl to, kad turėtumėt draugą? Supraskite, haskis- tai nepaprastas šuo. Nepirkite šuns vien dėl to, kad jo akys žydros, vien dėl to, kad jūsų kaimynas tokį turi. Pirkite jį dėl to, kad patirtumėte pilnatvę, kad ta jūsų dalis, kuri buvo tuščia, staiga būtų užpildyta. Kad galėtumėte džiaugtis...Kad galėtumėte bėgti...Kad išdrįstumėte patapti šiek tiek „laukiniu“... Kad išdrįstumėte surizikuoti ( o turėdami tokį augintinį, jūs tikrai daug rizikuosite. Pirmoji rizika yra ta, kad jūs išdrįstate jį įsigyti...)...Kad suvoktumėte, jog atradote savo sielos veidrodį... Jis nebus vien jūsų draugas- jis įaugs į jūs, jis taps dalele tavęs...