kai atima namus...

Šalta. Žvarbus vėjas drasko mano kailį. Pilve taip tuščiau...O mintimis keliauju ten, kur vos prieš porą metų buvau taip mylima. Laikrodis išmušė septintą. Su jo dūžiu pro duris įžengė šeimininkė. Pribėgau prie jos ir lyžtelėjau ranką. ji draugiškai paglostė galvą, nusivilko paltą, sparčiu žingsniu nužengė virtuvėn ir užtrenkė duris prieš pat mano nosį. kodėl ji taip padarė nesuprantu dar iki dabar. Priguliau prie durų ir klausiau jos aukštakulnių čiaukšėjimo iki pat stalo. Subraškėjo kėdė ir pasigirdo dviejų žmonių balsai. Aplink nosį ėmė sklandyti mėsos kvapas ir aš taip užsisvajojau... Staiga atsivėrė durys ir išėjo šeimininkė, tik dabar jos veido nebe nušvietė šypsena. Lyg migla būtų apniaukusi jos veidą ir ašaros liejosi kaip upeliai. Ji pasilenkė, davė man kaulą, bet staiga atsistojo ir nubėgo. Kodėl ji taip pasielgė? Bet neturėjau laiko mastyti ir sušlamščiau skaniai kvepiantį kauliuką. Nieko nenujaučiau. Štai ir vėl pasirodė ji. Atidarė laukines duris ir paragino mane išeiti. Žinoma aš sutikau, nors visiškai to nenorėjau. Ir tik išėjusi supratau, kad pasibaigė mano linksmos dienos. Nežinau kaip dar iki dabar išlikau be jos. Be savo šeimos. Jau savaitę vaikštau tuščiu skrandžiu, bet galvodama apie ją esu laiminga. Nuo senatvės mano kailis išretėjo ir šaltis mane varsto savo peiliais, bet galvodama apie ją aš jaučiuosi rami. Ir štai kai paskutinį kartą ir visam laikui užsimerkiu, galvoju apie ją- savo šeimą...

Skiriu visiems šunims su kuriais žiauriai pasielgia šeimininkai, o jie vistiek juos karštai myli.