Zenenhundų rūšys 48
Yra 4 zenenhundų rūšys:
Apencelio zenenhundai,
Berno zenenhundai,
Didieji šveicarų zenenhundai,
Entlebucho zenenhundai.
Apencelio zenenhundai
Istorinė apžvalga
1853 m. Apencelio zenenhundas pirmą kartą buvo aprašytas knygoje „Tierleben der Alpenwelt“ (Gyvūnų gyvenimas Alpėse) kaip „plonu balsu lojantis, trumpaplaukis, vidutinio dydžio, trijų spalvų kailio bandganis šuo panašaus į špicą tipo, paplitęs tam tikruose regionuose ir naudojamas iš dalies saugoti namus, iš dalies – varyti bandą“. 1895 m. žymus veislės propaguotojas Maksas Siberis kreipėsi į Šveicarijos kinologų asociaciją prašydamas imtis priemonių išsaugoti veislę. 1898 m. Sent Galeno kantono valdžia, remdama Apencelio zenenhundų veisimą, skyrė 400 Šveicarijos frankų sumą. Tuomet Šveicarijos kinologų asociacija sudarė specialią komisiją, nustatė tipines veislės savybes ir Alštateno parodoje jau sulaukė 9 šunų ir 7 kalių. Jie buvo apdovanoti prizais nuo 5 iki 10 Šveicarijos frankų. Vėliau tarptautinėje šunų parodoje Vinterture, atskiroje „bandganių šunų“ klasėje buvo pristatyti 8 Apencelio zenenhundai. Labai daug prie šveicarų zenenhundų, taip pat ir Apencelio zenenhundų, propagavimo prisidėjusio profesoriaus dr. Alberto Heimo iniciatyva 1906 m. buvo įsteigtas „Appenzeller Sennenhund Club“ klubas. Jo tikslas buvo išsaugoti ir populiarinti veislę tokią, kokia ji yra. Selektyviai gryninti veislę buvo pradėta tuomet, kai buvo įdiegta privaloma tvarka registruoti šuniukus „Apencelio šunų veislės knygoje“. 1914 m. prof. Heimas parengė pirmąjį oficialų veislės standartą. Pirminė veisimo teritorija buvo Apencelio regionas. Dabar veislė paplitusi visoje Šveicarijoje ir už jos ribų, bei veisiama daugelyje Europos šalių. Šiandien sąvoka „Apencelio zenenhundas“ yra aiškiai apibrėžta ir veislė savaime išsiskiria iš kitų šveicarų zenenhundų. Nors Apencelio zenenhundai turi daug gerbėjų, veislinis pagrindas dar nėra didelis. Tik atsakingo ir apmąstyto veisimo dėka bus galima nustatyti ir įtvirtinti įgimtas ir nepakartojamas šiai veislei būdingas savybes.
Berno zenenhundai
Kilmės istorija
Iš kur Alpių aukštikalnėse atsirado šių gyvūnų?
Vyraujanti teorija yra ta, kad jiems pradžią davė senieji molosų šunys, kurių pavadinimas atsirado iš šiaurės Graikijoje buvusios Molotijos vietovės. Čia augo piligrimų lankomas šventasis ąžuolas. Vietiniai prekeiviai atvykusiems piligrimams parduodavo šunis, vadinamus molosais, ir šie labai plačiai paplito. Dauguma Vakarų Europos stambių šunų kilo iš molosų - juos į karo žygius vedėsi Romos legionai. Maždaug prieš 2 000 metų Alpių aukštikalnėse Romos legionų atvesti šunys poravosi su vietiniais šunimis. Molosai padėjo pagrindus daugeliui naujų veislių, tarp jų spėjama ir Berno zenenhundams.
Tačiau 1924 m. netoli Ciuricho ežero buvo atkasti stambių šunų palaikai. Archeologai mano, kad jie palaidoti 3 000 m. prieš Kristų. Šis radinys griauna Romos legionų arba keltų, kurie įsikūrė šiose vietovėse 450 m. prieš Kristų, šunų versiją. Todėl kinologai vis dar tebediskutuoja apie tikrąją zenenhundų kilmę.
Laikai keitėsi ir Šveicarijos ūkininkai vis dažniau pasitelkdavo techniką, todėl zenenhundams jų ūkiuose sumažėjo darbo. Iškilo rimta grėsmė zenenhundų veislės išlikimui. Reikėjo kažko, kas pakeistų požiūrį į šiuos šunis, reikėjo „atšviežinti" jų kraują. Gal ir gerai, kad atsitiktinai viename veislyne niūfaundlendas Plutas sukergė kalytę Cristine fon Liuks. Gimę šuniukai labai sudomino veislės gerbėjus. Ir vėliau zenenhundams buvo įlieta niūfaundlendų kraujo, kad charakteris taptų švelnesnis, kailis - puošnesnis. Jeigu palygintume senąjį ir naująjį standartus (FCI standartą atnaujino 2003 m.), dabartiniai „bernai" tapo aukštesni, kailio spalvų išsidėstymas griežčiau reglamentuotas. Bet iš esmės laikas smarkiai nepakeitė šių šunų, tai ir yra didelis Berno zenenhundų privalumas.
Iš keturių Šveicarijos zenenhundų veislių Berno zenenhundai yra populiariausi. Gerai prisitaikę gyventi kalnuose, gano bandas Alpių pievose, tempia vežimėlius, saugo namų turtą. Šiuo metu labai paplitę ir kaip šeimos numylėtiniai.
Didysis Šveicarijos zenenhundas yra viena iš keturių originalių Šveicarijos šunų veislių. Vokiečių kalboje žodis Senne reiškia kalnų ganyklą arba Alpių pievą, atitinkamai Sennenhund – kalnų ganyklų šuo. Prancūzų kalboje tokios paskirties šunų veislės vadinamos „buvje“ (Bouvier), o tai reiškia jaučių arba karvių varovas.
Didysis Šveicarijos zenenhundas, dar vadinamas „Swissy", laikomas seniausiu bei didžiausiu iš visų keturių veislių.
Zenenhunų veislių kilmės tyrinėtojai labiausiai palaiko tris šių veislių kilmės versijas.
Pagal pirmąją versiją, 58 m. pr. Kr. romėnų legionai įsiveržė į Šveicariją ir su savimi atsigabeno į mastifus panašius šunis, vadinamus molosais.
Šie šunys lydėjo kariuomenęir atliko du pagrindin¬ius darbus - naktimis saugojo kariuomenę bei padėjo ganyti ir varyti galvijų bandas, kurios keliavo su kariuomene ir buvo skirtos maistui.
Manoma, kad Didieji šveicarų zenenhundai – senbernarų ir rotveilerių protėviai.
Bendras visų zenenhundų charakterio bruožas – tai begalinis prieraišumas ir meilė šeimininkui, didelis noras artimai ir pastoviai su juo bendrauti, ištikimybė ir atsidavimas. Istoriškai šie šunys visada artimai dirbo šalia žmogaus ir kitų gyvūnų, todėl laimingiausi jie - būdami su tais, kuriuos myli. Jie mėgsta išdykauti, žaisti arba tiesiog gulėti prie šeimininko kojų,
Didysis šveicarų zenenhundas. Jis yra sargus, tačiau neagresyvus. Jo romios rudos akys garbinamai žiūri i tuos, kuriuos jis myli: „šveicariukas“ įtikina kiekvieną šeimos narį, kad jis ar ji yra „šveicariuko“ geriausias žmogus- draugas. Šie šunys puikiai sutaria su vaikais ir kantriai kenčia jų išdaigas.
Swissy myli ir pažįsta savo šeimą ir šeimos draugus. Jis bus budrus, jeigu nauji ir nepažįstami jam žmonės ateis į namus. Swissy lojimas atims drąsą bet kam, tačiau labiausiai atbaidys vagį. Įsilaužėlis tikrai nenorės sutikti didelio lojančio šuns, bėgančio link įtartino triukšmo jo teritorijoje.
Entlebucho zenenhundai
Apie Entlebucho zenenhundus
Entlebucho zenenhundai yra mažiausi iš keturių šveicarų zenenhundų veislių Visas jas vienija vienoda spalvų gama ir jų išsidėstymas, skiriasi tik ūgis, plauko ilgis ir kūno proporcijos.
Entlebucho zenenhundų veislės pavadinimas kilęs iš Liucerno ir Berno kantonuose esančio Entlebucho slėnio. Pirmojo “Entlibucherhund” (Entlebucho šuns) aprašymo data – 1889 m. Nepaisant to, dar ilgą laiką veislė nebuvo populiari. Tik 1913 m. keturi šios mažos bandganių šunų veislės atstovai dalyvavo Langentalio šunų parodoje ir buvo pristatyti žymiam šveicarų zenenhundų veislių globėjui profesoriui dr. Albertui Heimui. Remiantis teisėjų ataskaitomis, šie šunys, kaip ketvirtoji zenenhundų veislė, buvo įrašyti į šveicarų šunų veislių knygą. Deja, veislė vystėsi labai lėtai. Tik 1926 m. įsteigus šveicarų Entlebucho zenenhundų klubą Entlebuchų populiarumo banga grįžo. Paaiškėjo, kad šis šuo yra ne tik “gyvas” ir nenuilstantis bandganis, bet ir puikus namų šuo ir kompanionas.
Entlebucho zenenhundai yra vidutinio dydžio, kompaktiški, kiek ištęsto formato šunys. Jie yra itin judrūs, vikrūs, smalsūs ir protingi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad pagrindinė šios veislės užduotis buvo šveicarijos Alpėse padėti piemenims: varyti gyvulius, stebėti bandą, saugoti ūkį ir pranešti apie pašaliečius. Su ja bandganiai puikiai susidorodavo, nes yra iš prigimties gyvybingi, linksmi, pasitikintys savimi ir bebaimiai. Tiesa, geraširdžiai ir savo šeimai atsidavę šunys paprastai būdavo kiek įtarūs nepažįstamųjų atžvilgiu, todėl pelnė nepaperkamų sargų vardą.
Paimta iš :http://www.zenenhundai.lt/
Naujausią žinutę parašė:
Agustele, 2012-02-17 11:10:33
Bone
Mice
