Apie save ir augintinius- tarmiškai

Muset mesgi jau nei sava kalbu nei be kiteip rašyti nebemokam... Unksčiau gėdydavames sava tarmes, kad tik kas nepamislytų iš kaimą išejus Vis gatavai pirktas rūbelis, vis mokslą kalbu tartas žadelis, o va sava runkam suverptą siūlą numegztas rūbas ar staklam suaustas abrūsas grynesnis, sava tarmi tartas žadelis mielesnis...
Šuniokai džiaugias pavasariu, nebešalta, unduo nebeažušala. Saula šonus pakaitint taip ir manyja. Bagira jau senia, bet galgi sulaukus takias šilumas akelas ryškiau prašviesas, kojelas tunkiau pamins. Visi kiti -tik duok palakstytia

paprašyket, ka divva ateit y kluba, tę tė būtu sawa kalba, a daba ką -liūdna kalba, pūsta gara, ka jos čion nė

na gal dar kas ką papasakotų? ir barbarizmų daug mokate, kartais temose tai matosi pasireikškite

veronka,
tas y teip. Kas būtu, jeigut būtu žeme visur vienoda? pliks reikals būtu.
Kožnam sawa y. Dolomitu krašts. Nekche, ne visur, kaip ka pačio Žagarė, dolomits išlend i viršu, ale gal jų poveikis čia y visur... Žagarvyšne čia y gimus, saka, ka netoli Žagares, Skariu miške kaži kada rada kulyna, pavasari apsipylusi žiedais, a vasara pilna vuogu, kai kraus par vytelas tek.

Par jumi vyšnias gerai dera. Žagare dyvina visus sava vagieniam, kumpuotais, bandžiau pas savi jūsiškų vyšniotį pasisadint- nei biesa- nunyką ir visakas. Kas ti par jum - navatniai žemela patepta ugi kaip?


sardnaskelA :
>Gers sumanims
>Sava vaikystes nepamirši, visada pomiety, teip i sava tėvu kalba, visada pomiety. Ta y mana
>kalba. Mas no Zagares. Žiemgaliu žemela.
>Ką pirma pamenu, tė Agri. Geriausias draugs - Dzimus. Buwau jo varda i gimimo diena iškales
>sienoj po langu. Išmokiau jį užlipti kopečiom ant stoga, užlipam abu i sėdžiam, dairomes
>apsukui, visakas kaip an delna matyt, iki Skaisgiria, iki mišku. Karta, žiema, žiūriu pro
>langa: Dzimus lip kopečiom i šok i pusni, vėlek lip i šok, drąsus bua. Vasara mudu kartu
>eidavom plukdytis.

Gers sumanims, sugalvok tu mą Lauket, kada Divva pakalbės, tę tė bus atsimenu, karta pašnekėjom čia, kaip vaiks kriok, žinot, kas nekriok, tas y ne vaiks...
Sava vaikystes nepamirši, visumet pomietė, teip i sava tėvu kalba, visumet pomietė. Ta y mana kalba. Mas no Zagares. Žiemgaliu žemela. Girdžiat - Raktuve, Cidabre: žinoket, ka žiemgaliu, ne lietuviu, ne žemaičiu. No tę.
Ama prė šunu? Ja. Daba apė šunis važiuokem. Apė šunis. Daug bua. Visu pryšaky pamenu tė Agri. Mą bua penki - septini metai. A geriausias draugs vėliaus - Dzimus. Buwau jo varda i gimima diena iškales sieno po langu. Išmokiau jį užlipti kopečiom ant stoga, užlipam abuodu i sėdžiam, dairomes apsukui, visakas kaip an delna matyt, iki Skaisgiria, iki mišku. Karta, žiema, žiūriu pro langa: Dzimus lip kopečiom i šok i pusni, vėlek lip i šok, šalta bua, žiemiu vės, a jam nė ką. Tu užlipk kopečiom i šok iš tiek aukštai, a šoktum? Tė va. Drąsus bua. Vasara mudu abuodu eidavom plukdytis.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------
parašyta Žagarės šnekta (taigi, ne tik geografinė grandis tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos, su tam tikra doze žiemgalių palikimo), trumpas žodynėlis:

mą- man
lauket- laukite
tę- ten, tada
tė- tai
pomietė- atmintyje
y- yra
mas- mes
no- nuo, iš
ama- eime
prė- prie (=apie)
apė- apie
ja- taip
daba- dabar
girdžiat- girdit (=išgirsite)
ka- kad
bua- buvo
i- ir
apsukui- aplinkui
žiemiu- šiaurės
vės- vėjas
plukdytis- maudytis
pryšaky- pirmiausia,
kriok- verkia (bliauna)
važiuokem (važiuokim, t. y., kalbėkim)

Mėgiamiausio (kažkada) vaikų žaidimo žodžiai: "Šara wara, bėk iš dwara, ka nebėgsi, būsi šua" ("w" čia tarpinis garsas tarp "v" ir "u"), na štai, vėl radau ryšį su šunimis...

Kad gi ne Čia mes rašam sava krašta tarmi apia visakų, kas mums patims, gal ir bendraklubiokams bus įdomu. Aišku, sava ir augintinių nutikymus...pagaliau kų norim- ale tik tarmiškai.


Wilkinson :
>Atleiskite,bet cia ne tas
>pats?http://www.bone.lt/bone-klubai/Misrunu/Apie-viska/Susipazinkime1/

Atleiskite,bet cia ne tas pats?http://www.bone.lt/bone-klubai/Misrunu/Apie-viska/Susipazinkime1/

Mano močiutė iš Utenos Mes- Aukštaičiai puntininkai.
Taip kad ir ašei iš pa Utenas. Nuo Baraišių būsiu. Mana mačiute ir sanelis gyveną kaimi, dabar abu mirį. Likį tik namai, miškas ir žeme. Dar tynoj tetula gyvena, bet ir ta sana, nebedaug trauks. Aš išaugau pas babutį, tai tarmį gerai žinau, o mana tetula telipuonu tik taip ir utura. Aš jau mokslą ragavus, tarmęs gyvenimi nebevartoju, bet kai pakliūnu Utenon- velnių tu iš manį kitakį žodį išgirsi nei tarmiškų.
Maną šuniokai ir kačiokai jau kitami krašti- Trakų rajoni būva, kaip ir ašei dabar. Ale savą protevių tarmęs nigdi nepamiršiu- ji man pati gražiausi.