Žalias maistas (mėsa, daržovės, kaulai)

RAW

Daugelis šunų augintojų mano, kad natūraliausia šunį maitinti taip, kaip ėda jo laukiniai giminaičiai. Komercinius ėdalus jie laiko ne tokiais tinkamai šunims. Šių natūralistų priešininkai teigia, kad šuns šėrimas žalia mėsa sukelia daug pavojų ir kad nėra jokio mokslinio įrodymo, teigiančio, jog taip šunis maitinti tikrai sveikiau.
Žalia mėsa šuns skrandžio terpę padaro labiau rūgštinę negu košės ar komerciniai ėdalai. Ką tai reiškia? tai reiškia, kad tokioje terpėje geriau apvirškinami tokie dalykai kaip kaulai. Pvz., laukiniai gyvūnai ėda grobį su visu kailiu ar plunksnomis, tačiau niekas nepastebėjo kad ir liūto, Serengečio parke bandančio iškosėti sąvėlų rutulius. Vienintelis plėšrūnas, nudiriantis aukai kailį, yra leopardas. Jei sausu ėdalu šeriamas šuo- kaulas gali pridaryti rimtų problemų. RAW šeriamo šuns virškinimo sistema su juo susidoros daug geriau.
Mėsa turi būti laikoma šaldiklyje ar šaldytuve. Jokiu būdu jos negalima palikti normalioje temperatūroje, ypač vasaros metu – ji greit pradės gesti. Šaldytuve mėsa gali išbūti iki 4 – 5 dienų.
Kokius produktus duoda RAW šeriantieji savo šunims? Didžiąją dalį (80 proc.) jų sudaro bet kokia mėsa, mažesniąją (po 10 proc.) – mėsingi kaulai ir subproduktai (kepenys, blužnis, inkstai, smegenys, skrandžiai, plaučiai... (pastarieji tinkami šunims, turintiems antsvorio, kadangi juose daug nevirškinamo kolageno). Geriausia – karvių, ožkų, avių, elnių mėsa. Tinka ir paukštiena. Žuvis duodama bent kartą per savaitę, geriausia – upėtakis, skumbrė, lašiša. Nepatariama vieno ėdimo metu maišyti skirtingų mėsos tipų. Pradedant šunį maitinti RAW didelė raciono įvairovė nepatartina, vėliau, įsivažiavus, mėsa turi būti įvairi. Normavimas – 2 – 3 proc. suaugusio šuns kūno masės.
Jokiu būdu negalima maišyti skirtingų mitybos tipų, pavyzdžiui, sauso maisto su mėsa. Taip maitinant, šuns organizmas pirmiausia pasisavins sauso ėdalo angliavandenius, o nesuvirškinti mėsos baltymai ar riebalai iššauks alergijas. Be to, toks skirtingų ėdalų maišymas gali iššaukti skrandžio ligas.
Keičiant komercinius ėdalus į natūralią mėsą, reikia turėti omenyje, kad kurį laiką (nuo savaitės iki mėnesio ar net ilgiau) šuns organizme gali vykti detoksikacija (liaudiškai tai vadinama visokio brudo iš organizmo šalinimu) – vėmimas, viduriavimas, blogas snukio kvapas, odos niežulys. Paprastai šuo detoksikuosis per tą kūno dalį, kuri silpniausia. Pvz., jei šuo turi probleminę odą, toksinai aktyviausiai veršis per ją ir kuriam laikus jos būklė gali pablogėti. Šlapimas gali tapti tamsios spalvos, išmatos – gleivėtos arba kruvinos. Kai kuriems gyvūnams gali išsiskirti daugiau ausų sieros, kiti kurį laiką gali aktyviau bezdėti. Kartais galimi intelektiniai ar emociniai šuns pasikeitimai.

BARF

Kaulai ir žalias maistas – taip lengviausia apibūdinti BARF mitybą. Prisimenama laukinė šuns prigimtis ir šeriamas jis natūraliai. Pagrindas – žali, mėsingi kaulai, smulkintos daržovės. Neduodama grūdų, kadangi šuo šiaip ar taip nėra prisitaikęs jų virškinti. Mėsa dažnai malama.
Naudojama vištų (geriau raudona, o ne balta mėsa), kalakutų mėsa, jautiena, ėriena, žuvis. Rečiau – elniena, briediena, triušiena, ožkiena, bebriena... Kartą per savaitę duodama kepenų, inkstų, širdžių. Kaulai, esantys viščiukų kakleliuose bei nugarėlėse, padeda aprūpinti šunį reikiamu kalcio ir fosforo kiekiu. Šuniui kartais duodama kiaušinių ar smulkintų jų lukštų. Maistas turi sudaryti 2 – 3 proc. šuns kūno masės, o kalbant apie mėsos ir augalų pasiskirstymą, autorių nuomonės išsiskiria – arba 50 proc. raciono turi sudaryti mėsa, 50 proc. – daržovės9, arba 2 dalys mėsos ir 1 dalis daržovių (šuniukams – 3:1).
Dažniausia BARF šeriami šunys gauna tokių augalų: šparagai, burokai, brokoliai, Briuselio kopūstai, kopūstai, morkos, žiediniai kopūstai, salierai, kiaulpienių lapai, dilgėlės, kaliaropės, petražolės, pastarnokai, žirniai su ankštimis, moliūgai, batatai, ropės, cukinijos... Petražolių reikia nedidelių kiekių, kadangi tai natūralius diuretikas. Su burokais pradėti atsargiai, kadangi jie natūraliai valo organizmą. Kalbant apie kiaulpienes – kuo jaunesnis lapukas, tuo mažiau jis kartus, tokie renkami pavasarį, rudenį galima iškasti jų šaknų.
Kartais šuniui sumaitinamas česnakas yra natūralus parazitų atbaidytojas.
Daržovės smulkintos todėl, kad laukiniai gyvūnai, sumedžioję kokį žolėdį, suryja ir jo žarnas, o jose esantys augalai būna susmulkinti, vadinasi, plėšrūnai labiau prisitaikę virškinti smulkintus augalus. Svarbiausia nieko nevirti – karštis sunaikina šuniui reikalingas amino rūgštis, o virti kaulai labiau linkę skilti ir kenkti šuniui.

Kaulai

Kaulai – atskira diskusijų tema. Vieni žmonės šunis jais aktyviai malonina, kiti piestu stojasi prieš tokius dalykus. Natūralioje aplinkoje plėšrūnai graužia kaulus, tačiau ne plikus - tuo pačiu jie priryja ir didelius kiekus grobio mėsos, vidurių bei plaukų – o šie puiki apsauga nuo skeveldrų. Vilkų tyrinėtojai teigia, kad šių gyvūnų išmatose esantys plaukai dažnai būna apsiviję kaulų atplaišas.
Jei šuo linkęs labai aktyviai doroti ir ryti kaulus, jam jokiu būdu negalima duoti lengvai skylančių, virtų kaulų – šie gali sužaloti snukį, gerklę, skrandį ar žarnyną, įrijęs kaulą šuo gali uždusti. Daug kaulų gaunantis šuo gali ir suviduriuoti (nuo kaulų čiulpų).
Saikingas kaulų graužimas lavina šuns žandikaulių raumenis ir skatina šiokią tokią protinę veiklą, taip pat padeda nuvalyti dantis, mažina jų akmenų susidarymo tikimybę.
Per daug kaulų nėra gerai, nes didelis kalcio kiekis blogina virškinimą, o per daug fosforo sukelia inkstų ligas. Daugelis sutaria, kad jokiu būdu negalima duoti virtų ar keptų kaulų – jie būna trapesni, lengviau pažeidžia šuns virškinimo traktą.
Kaulus geriausia duoti šunį pastoviai šeriant ne sausu ėdalu (tokiu atveju kramtymo poreikiui yra išeitis – kremzlės ir sausgyslės), o mėsa – tuomet jo skrandžio terpė būna labiau prisitaikiusi prie tokių produktų. Kaulus reikia duoti ir atsižvelgiant į šuns būdą – vieni nugraužia tik kremzliukes, kiti bando sudoroti viską.
Pavojingiausi – kiaulių kaulai. Atsargiai reikia duoti ir vištų kaulus – jie linkę skilti. Mažų kauliukų reikia vengti – šie gali uždusinti šunį. Jokiu būdu negalima kaulų duoti alkanam šuniui – tai nėra maistas. Negalima duoti ir plikų kaulų – kaulas turi būti su mėsa, arba, kaip daug kas išsireiškia, „kaulas mėsoje“. Taip pat reikia stebėti, kaip šuo elgiasi su kaulu – jei šuo iškart puola trupinti didelį kietą kaulą, tokių jam negalima, o jei gražiai nugraužia mėsą – galima (bet ne per dažnai, kadangi laikui bėgant nuo kietųjų kaulų nudyla arba kartais net išlūžta dantys).
Netaisyklingai malonindami šunį kaulais galite pridaryti didelių problemų – pvz., kieti tuščiaviduriai (galūnių) kaulai, duodami reguliariai, sukelia rimtų virškinamojo trakto sutrikimų (erozijos, opos) bei sužalojimų.