Ieškau šeimininko!

Man šuo yra tik šuo. Gyvūnas, kurį prisijaukinau ir už kurį esu atsakingas. ir aš nepainioju šuns nei su vyru, nei su vaikais. Jie yra mano šeima. Mėtykit į mane akmenimis.
Beje, internete kažkoks žinių portalas įdėjo straipsnį apie automobilį. pavadinimas kažkaip panašiai: "nepamirškite po žiemos pasirūpinti savo automobiliu, juk jis irgi jūsų šeimos narys"...Nesusilaikiau nepakometavus- tai gal ir unitazas mano šeimos narys??? Nes jau nejuokinga...
bianco :
>Ir vis dėl to Ramas teisus. Viskas priklauso nuo žmogaus ir nuo jo požiūrio į šunį kaip
>daiktą, kaip madą ar į šunį kaip šeimos narį...

Aš dar truputį papildžiau savo pasisakymą, kol jūs pakomentavot...Tai jei nesunku, pagrįžkit ir perskaitykit, ką aš turėjau omeny.


bianco :
>Nike, neturiu žodžių....
>Nike :
>>Aš pakomentuosiu, bet jums tas nepatiks. Tokioje situacijoje peršasi viena
>>išvada- šuniui negerai su psichika. Normalios psichikos šuo turi ir prisitaiko prie naujų
>>sąlygų ( vieni greičiau, kiti vėliau), naujų žmonių, naujų garsų, naujos kalbos,
>>naujų pašarų ir t.t. Net liaudies išmintis byloja, kad šuo ir kariamas pripranta.
>>Toks jau gamtos dėsnis- natūralus išlikimas. Neprisitaikysi- žūsi.
>>bianco :
>>>Tik su vienu, Nike, nenorėčiau sutikti, kad šunys nieko nejaučia, nestresuoja, jiems
>>>vienodai vienas ar kitas šeimininkas.
>>>Vaizdelis iš gyvenimo.
>>>Kolegės dukra turėjo dalmantiną, kuris ją labai mylėjo, ji buvo pripažintas gaujos
>>>vadas. Tačiau darbo reikalais ji privalėjo išvažiuoti mėnesiui į užsienį. Šuo, jai
>>>išvažiavus, vaikščiojo kaip nesavas, blogai ėdė, energijos jokios... praėjo savaitė,
>>>antra, o trečios pradžioj kolegė rado šunį pasimirusį savo guoly su išvažiavusios
>>>šeiminikės šlepete dantyse...

Nike, neturiu žodžių....

Nike :
>Aš pakomentuosiu, bet jums tas nepatiks. Tokioje situacijoje peršasi viena išvada-
>šuniui negerai su psichika. Normalios psichikos šuo turi ir prisitaiko prie naujų sąlygų (
>vieni greičiau, kiti vėliau), naujų žmonių, naujų garsų, naujos kalbos, naujų pašarų
>ir t.t. Net liaudies išmintis byloja, kad šuo ir kariamas pripranta. Toks jau gamtos
>dėsnis- natūralus išlikimas. Neprisitaikysi- žūsi.
>bianco :
>>Tik su vienu, Nike, nenorėčiau sutikti, kad šunys nieko nejaučia, nestresuoja, jiems
>>vienodai vienas ar kitas šeimininkas.
>>Vaizdelis iš gyvenimo.
>>Kolegės dukra turėjo dalmantiną, kuris ją labai mylėjo, ji buvo pripažintas gaujos
>>vadas. Tačiau darbo reikalais ji privalėjo išvažiuoti mėnesiui į užsienį. Šuo, jai
>>išvažiavus, vaikščiojo kaip nesavas, blogai ėdė, energijos jokios... praėjo savaitė,
>>antra, o trečios pradžioj kolegė rado šunį pasimirusį savo guoly su išvažiavusios
>>šeiminikės šlepete dantyse...

Ir vis dėl to Ramas teisus. Viskas priklauso nuo žmogaus ir nuo jo požiūrio į šunį kaip daiktą, kaip madą ar į šunį kaip šeimos narį...
Nike, tu rašai, jei šeima nestabili - tai jau viskas iškart aišku - ten nėra vietos nei šeimai, nei normaliems santykiams su šeimos nariais ar augintiniais... kaip vyras sako, tokiems gydytis reikia... psichologo, naujoviškai, reikia...

Aš pakomentuosiu, bet jums tas nepatiks. Tokioje situacijoje peršasi viena išvada- šuniui negerai su psichika. Normalios psichikos šuo turi ir prisitaiko prie naujų sąlygų ( vieni greičiau, kiti vėliau), naujų žmonių, naujų garsų, naujos kalbos, naujų pašarų ir t.t. Net liaudies išmintis byloja, kad šuo ir kariamas pripranta. Toks jau gamtos dėsnis- natūralus išlikimas. Neprisitaikysi- žūsi.
P.S nesakau, kad šuo visai nestresuoja. Stresuoja...savaitę. Paskui prasideda adaptavimosi periodas. Ir dar- tas streso laikotarpis proporcingas sudarytoms naujoma sąlygoms. Patekus į blogesnes sąlygas nei buvo- stresuoja ilgiau ( pvz. į "grindą", ar perpildytus, triukšmingus, smirdančius gyvūnų globos namus). bet patekęs į lygiagrečias ar geresnes- šeimininką gana greit pamiršta.
Pavyzdys iš mano patirties. Kartą atvežė man padresuoti jauną, išdykusį vokietuką, kuris buvo visos šeimos ( įskaitant bobulytės) numylėtinis. Atitinkamai- viskas galima, šuo daro ką nori, šeimininkai jokio autoriteto neturi, kontakto su šuniu irgi. Pabuvo jis pas mane dvi savaites. Šiek tiek paliūdėjo pirmą vakarą. O paskui- žaidimai su kitais šunimis, su manim, kontakto kūrimas, drausmė ir skatinimas už gerus poelgius. Per tas dvi savaites šuo lipte prilipo prie manęs. atvažiavo šeimininkas pasiimt, kviečia šunį šokt į mašiną, važiuot namo, visokiais meiliais žodeliais kalbina - šuo laksto ratais ir nesileidžia pagaunamas. Teko man pasikviest pas save, pririšt pavadėlį, ir šeimininkas jį išsivežė... O esu tikra, kad visa šeima galvą guldytų, kad jų šunelis yra jų šeimos narys, jų trečias vaikelis, ir be jų jis neišgyventų...
reziume mano ilgai pasakai? Yra visokių šunų, visokių šeimininkų, visokių situacijų ir visko mauti ant vieno kurpaliaus irgi negalima.


bianco :
>Tik su vienu, Nike, nenorėčiau sutikti, kad šunys nieko nejaučia, nestresuoja, jiems
>vienodai vienas ar kitas šeimininkas.
>Vaizdelis iš gyvenimo.
>Kolegės dukra turėjo dalmantiną, kuris ją labai mylėjo, ji buvo pripažintas gaujos vadas.
>Tačiau darbo reikalais ji privalėjo išvažiuoti mėnesiui į užsienį. Šuo, jai
>išvažiavus, vaikščiojo kaip nesavas, blogai ėdė, energijos jokios... praėjo savaitė,
>antra, o trečios pradžioj kolegė rado šunį pasimirusį savo guoly su išvažiavusios
>šeiminikės šlepete dantyse...

Jei šeima stabili- taip, sutinku. Bet...Sugalvojau ekspromtu dar kelias situacijas, kad šuns žmogus negalėtų imti su savim. Pvz.:
1. Žmogus jaunas, gyvena su tėvais. Čia-bum, netenka darbo, kito susirasti nepavyksta. O laikas eina, gyventi (o ne egzistuoti tėvams ant sprando)- norisi. Gimsta planas lėkt į užsienį. Kur dėt šunį? Tėvai pagyvenę, patys savimi vos pasirūpina, kur jau čia jiems šunį užkrausi, ypač, jei tas šuo ne pudeliukas koks. Draugai savais reikalais užsiėmę...( P.S prieš kokia pora metų ( ar seniau?) LT nuskambėjo baisi istorija, kai pitbulis ( ar amstafas) negyvai sukandžiojo pagyvenusią šeimininko motiną. Pasirodo- ta pati situacija. Sūnus išvažiavo į užsienį, šunį paliko tėvams...)
2. Šeima ant skyrybų ribos. Šuo- labiau vyro, o tas susiruošia į užsienį. Žmona su palengvėjimu išgrūda ir jį, ir jo šunį pro duris...
3. Šeima labai jauna. Vėl- išgyventi nėra iš ko, vyrukui reikia išvažiuot. O žmonikė laukias ar ką tik pagimdė...Vienai ir su vaiku sunku susitvarkyti, kam jai dar tas šuo?...
Tai va. Visko būna. Svarbu, kad šunį kažkur patogiai įtaiso, o ne pakaria, išmeta ar užmigdo...

Tik su vienu, Nike, nenorėčiau sutikti, kad šunys nieko nejaučia, nestresuoja, jiems vienodai vienas ar kitas šeimininkas.
Vaizdelis iš gyvenimo.
Kolegės dukra turėjo dalmantiną, kuris ją labai mylėjo, ji buvo pripažintas gaujos vadas. Tačiau darbo reikalais ji privalėjo išvažiuoti mėnesiui į užsienį. Šuo, jai išvažiavus, vaikščiojo kaip nesavas, blogai ėdė, energijos jokios... praėjo savaitė, antra, o trečios pradžioj kolegė rado šunį pasimirusį savo guoly su išvažiavusios šeiminikės šlepete dantyse...

Stop Nike,niekas nevaziuoja i nezinia su visa seima,vaziuoja paprastai vienas seimos narys,reiskia kitas lieka ir gali pasirupinti suniu,kol pirmasisi isikurs ir gales pasiimti seima,o tuo paciu jai kiausus turi pasirupins kad ir suo atvaziuotu...As vaziavau i nezinia vienas,kazkada,buvo pirmas rimtesni mano isvaziavimas i svedija,po to pasiemiau tada dar mergina i ispanija,bet ten draugas jau gyveno pora metu ir pramuses visas skyles buvo,na o i arija vaziavau pas broly kuris jau cia metai laiko gyveno,nei vienu atveju neturejau augintinio,tad neskaudejo galvos,vat uztat dabar gana daznai kyla mintys begti i usa arba kanada,ir kaip manai as galvoju lekt su visa seima ir mesti suniukus cia? Ne velnio-uz jokius pinigus,pirmiausia ka padariau besidomedamas tokia emigracija tai pramusiau firma dubline kuri uzsiima tarptautiniais gyvunu gabenimais,pramusiau kaina,o tada pradejau galvoti kaip geriau daryt...Planas toks gavosi: as islekiu,seima lieka cia,tenai isikuriu,atsigaunu per koky menesy ar du ir tada pokuojasi seima su augintiniais,aisku isikuriant ziurima i tai kad du sunes pas mus,net domedamasis namu nuomos kainomis apziurineju per google map kiekvieno namo rajona ar bus kur sunis vedzioti,i tokius kur artimiausias parkas uz 5km net kainu neziurau...Va taip planuojamos keliones kai turi seima ir augintinius,o padovanot ar uzmigdyt gali tik zmogus kuris perka suny visiskai nemastydamas kas gali nutikti...Pas mane Ataras pasa jau senai turi,kai dukra dar net neturi paso

Nike :
>Ne viskas taip paprasta...Dažniausiai žmogus išvažiuoja į nežinią ( kad ir turi
>kontraktą) - koks bus tas darbas, ar ilgai ten pratemps, gal teks ieškotis kitur, kur reiks
>gyventi, iš kiek reiks gyventi, kokia ten tvarka, kokie įstatymai,kaip ten viskas
>bus...Klausimų milijonas- dėl savęs paties ir šeimos narių, o čia dar - šuo. Todėl aš
>visai suprantu juos. Šuo yra tik šuo. Pirmiau vistiek reikia pasirūpinti šeimos gerove. Vat
>įsikūrei, įsitvirtinai- tada ir apie šunį gali galvot. Ramai, juk tu turbūt irgi
>išvažiuodamas pirmą kartą nesitempei su savim šuns? Pradžioje turbūt net žmonos su
>vaikais neėmei?
>Pažįstu merginą, kuri taip pat augina rotveilerį ir turėtų darbą Norvegijoje. Bet...tame
>bute, kur gali gyventi, pasakyta griežtai- jokių šunų. Taip ir sėdi LT, blaškosi per du
>darbus, vos suduria galus, bet šuns nepalieka. Va to nesuprantu. Nu palik tu tą šunį
>keliems mėnesiams tėvams/draugams/giminėms, išvažiuok, įsikurk, rask, kur galėtum su tuo
>šuniu gyventi- tada pasiimsi ir laimingai nugyvensi kartu gyvenimą. Abiems bus geriau. Kai
>šuo yra sužmoginamas- tai jau taip pat patologija. Ir nepasakokit, kad jiems ten širdys
>plyšta be šeimininko- pora savaičių, maksimum mėnuo- šuniui to šeimininko jau visai
>nereikia. Mačiau ne vieną ir ne du šunis, pakeitusius šeimininkus ( tarnybiniams tai gana
>įprasta) - gyvena toliau ir džiaugiasi gyvenimu, ir lygiai taip pat pasirįžę pasiaukoti
>dėl naujo šeimininko. Pati taip pat turėjau ( ir turiu) jau paėmusi suaugusius- jokių ten
>tiems šunims traumų, nervų, depresijų ar pan. Čia tik šeimininkas egoistiškai
>įsivaizduoja, kad jis pasaulio bamba ir vargšas šunelis be jo nugaiš. Nieko panašaus.
>Ir nematau nieko blogo tame, kad ieško kitų šeimininkų ir kitų namų. Kita šneka,- jei
>paprasčiausiai išveža į mišką ir išmeta... Gyvenimas įvairiaspalvis ir
>nenuspėjamas. Ir niekada nesakyk "niekada"...

Nepaprastai gaila šių šunyčių, bet turbūt nė vienas iš mūsų neturi tos dieviškosios teisės : teisti arba išteisinti tų nabagų šeimininkų .
Juk iš tiesų nežinome, kokia situacija ... Kaip sakoma, neteisk ir nebūsi teisiamas.. Niekada nenorėčiau atsidurti tokioje situacijoje..
Deja, niekas nežino, ką mums paruošė Dievulis (juk sakoma Dievas duoda tiek, kiek mes galim pakelti).... Turbūt būna aplinkybių, kai pasirinkimas būtinas - neduok dieve..

Nike as ir si karta tau pritariu visu110%, ipatingai del gyviu suzmoginimo, deja manau tokia pozicija palaikanciu daug nebus...