
Seterių
narių: 185 prezidentas: Cassiopea
Anglų, airių, škotų ir airių raudadėmių seterių mylėtojų klubas
|
Naujausios klube aptariamos temos
Toksoplazmozė (Sveikata)
Šią ligą sukelia pirmuonys Toxoplasma gondii, kurie parazituoja...
Šią ligą sukelia pirmuonys Toxoplasma gondii, kurie parazituoja kačių plonosiose žarnose. Tarpiniais šeimininkais gali būti visi žinduoliai ar paukščiai. Šis sukėlėjas gali sukelti naminių gyvulių abortus ar nevaisingumą. Katės taip pat gali tapti toksoplazmų tarpiniais šeimininkais.
Sukėlėjas. Pagrindinio šeimininko plonosiose žarnose randami šizontai ir gamontai. Tarpinių šeimininkų raumenyse, kepenyse, plaučiuose, smegenyse bei kituose audiniuose randami tachizoitai ir bradizoitai. Su kačių išmatomis išsiskiriančios oocistos būna nesporuliuotos, 10x12 µm dydžio. Per 1–5 d. jos sporuliuojasi, viduje susiformuojant dviems sporocistoms, turinčioms po 4 sporozoitus.
Žarnyne randamos stadijos. Šizontai randami tuščiojoje ir klubinėje žarnose. Jie būna 4–17 µm dydžio, o jų viduje būna iki 32 merozoitų. Gamontai dažniausiai randami klubinėje žarnoje. Jie būna 10 µm dydžio.
Audiniuose randamos stadijos. Tachizoitai randami besivystantys vakuolėse, daugelio rūšių ląstelėse (hepatocituose, fibroblastuose, retikulinėse ir miokardo ląstelėse). Kiekvienoje ląstelėje randama iki 8–16 tachizoitų. Jie būna 6–8 µm dydžio. Bradizoitai randami raumenyse, kepenyse, plaučiuose ir smegenyse esančiose cistose. Vienoje cistoje gali būti iki kelių tūkstančių lanceto formos bradizoitų. Cistos išauga iki 100 µm dydžio.
Vystymasis. Katės toksoplazmoze dažnai užsikrečia suėdę pelę, kurios audiniuose yra tachizoitų ar bradizoitų. Taip pat katės užsikrėsti gali ir tiesiogiai, kai į jų virškinimo traktą patenka pačių kačių į aplinką išskirtos oocistos. Tačiau dažniausiai jos užsikrečia subrendusiais bradizoitais, todėl tokiais atvejais labai padidėja oocistų produkcija. Bradizoitams su cista patekus į virškinimo traktą, cistos sienelė suvirškinama katės skrandyje, o išsilaisvinę bradizoitai žarnų epitelyje inicijuoja šizogoniją ir gametogoniją. Praėjus 3–10 d. po užsikrėtimo, prasideda oocistų produkcija ir 10–15 d. jos išsiskiria su išmatomis. Vystydamiesi žarnų gleivinėje, organizmai gali prasiskverbti ir į aplinkinius audinius, kur prasideda tachizoitų ir bradizoitų produkcija (kaip tarpinių šeimininkų audiniuose).
Užsikrėtusio tarpinio šeimininko audiniuose išsivysto tachizoitai ir bradizoitai. Tai vienintelės stadijos, kurios randamos tarpinių šeimininkų organizme. Jie užsikrečia, kai į virškinimo traktą patenka sporuliuotos oocistos. Išsilaisvinę sporozoitai greitai prasiskverbia į žarnų sienelę ir su krauju išnešiojami po organizmą. Ši invazinė ir proliferacinė forma vadinama tachizoitu. Prieš patekdami į audinių ląsteles, tachizoitai dauginasi nelytiniu būdu. Ląstelėje susikaupus 10–15 tachizoitų, ji plyšta, o išsilaisvinę tachizoitai prasiskverbia į kitas, nepažeistas ląsteles. Toks aktyvus dauginimasis vadinamas ūmia toksoplazmozės stadija. Po tokios invazinės–proliferacinės stadijos, tarpiniams šeimininkams išsivysto imunitetas, kuris prislopina tachizoitų virulentingumą. Dėl imuniteto poveikio, tachizoitai suformuoja cistas, kuriose randami tūkstančiai ląstelių, vadinamų bradizoitais. Tai latentinė ląstelių forma, kurios dauginimasis slopinamas organizmo. Susilpnėjus imunitetui, cista praplyšta, o išsilaisvinę bradizoitai atgauna tachizoitų savybes ir tęsia invazinį–proliferacinį procesą.
Tarpiniai šeimininkai taip pat gali užsikrėsti, kai su maistu į jų virškinimo traktą patenka tachizoitai ar bradizoitai. Tokiu būdu žmonės užsikrečia valgydami termiškai nepakankamai apdorotą mėsą, o šunys – šeriami žalia mėsa. Tolimesnis vystymasis vyksta analogiškai, kaip ir užsikrėtus oocistomis.
Patogenezė ir klinikiniai požymiai. Dažniausiai gyvulių ir žmonių užsikrėtimas toksoplazmomis nebūna intensyvus. Todėl pastebimi patologiniai pakitimai pasireiškia retai, o liga būna besimptominė. Esant intensyviam užsikrėtimui, didžiausias patogeninis poveikis pasireiškia tarpinių ar pagrindinių šeimininkų audiniuose išsivysčius tachizoitams (ūmi toksoplazmozės stadija). Dažniausiai gyvuliai užsikrečia per virškinimo traktą, ląstelėms su krauju ar limfa nukeliavus į įvairius audinius ir organus. Aktyviai besidauginantys tachizoitai sukelia smegenų, kepenų, plaučių, miokardo vietinę nekrozę. Šio dauginimosi metu, šeimininkui gali pasireikšti pireksija ir limfadenopatija. Išsivysčius imunitetui, bradizoitai nesukelia patogeninio poveikio šeimininkams.
Katėms retai pasireiškia klinikiniai požymiai. Intensyviai užsikrėtusioms katėms, gali padidėti mezenteriniai limfiniai mazgai, pasireikšti diarėja ir pneumonija. Užsikrėtusiems šunims gali pasireikšti karščiavimas, anoreksija ir diarėja, pneumonija. Toksoplazmoze gali komplikuotis šunų maras. Atrajotojams retai pasireiškia toksoplazmozės klinikiniai požymiai. Tačiau intensyviai užsikrėtusiems gyvuliams, galimas karščiavimas, kvėpavimo sutrikimai. Avims, jei užsikrėtimas įvyko ankstyvoje ėringumo stadijoje (
Temą sukūrė: Cassiopea, 2009-05-09 19:27:05
Šunų babeziozė (Sveikata)
Tai sunki šunų, kačių, lapių, usūrinių šunų ir kitų kailinių...
Tai sunki šunų, kačių, lapių, usūrinių šunų ir kitų kailinių žvėrelių liga, kuri pasireiškia aukšta temperatūra, hemoglobinemija, gelta ir anemija. Gali būti jos ūminė, lėtinė eiga.
Šią parazitozę šunims dažniausiai sukelia labiausiai išplitusi ir patogeniškiausia Babesia canis. Taip pat pas šunis parazituoti gali B. gibsoni. Jas perneša Dermacentor genčiai priklausančios Dermacentor pictus ir D. marginatus kraujasiurbės erkės, kurios gali perduoti babeziozės sukėlėjus savo palikuonims per kiaušinėlius. Šunys babezioze užsikrečia, kai kraujasiurbės erkės pradeda maitintis jų krauju.
Vystymasis. Babezijos dauginasi dalijimosi būdu į dvi ar keturias dalis. Trūkus eritrocitui, pirmuonys išsilaisvina ir susiradę nepažeistą eritrocitą įsiskverbia į jį. Tolimesnis vystymasis vyksta erkių skrandyje, kai erkės užsikrečia besimaitindamos invazuoto gyvūno krauju. Čia įvyksta babezijų lytinis dauginimasis ir šizogonija, ko pasėkoje susiformuoja pailgi, lazdelės formos judrūs kūneliai. Jie nukeliauja į erkės audinius ir kiaušides, kur tęsia dauginimąsi. Šis procesas trunka 7 dienas. Kiaušidėje esančios babezijos patenka į kiaušinėlius ir tęsia vystymąsi susiformavusioje lervoje. Kai lervos pradeda maitintis, babezijos nukeliauja į seilių liaukas ir per kelias dienas tampa invaziniais sporozoitais. Iki lervų maitinimosi pabaigos, sporozoitai su erkių seilėmis patenka į gyvūno organizmą.
Epizootiniai duomenys. Šunų babeziozė dažniau pasitaiko Europos vidurio zonoje, Ukrainoje, Kryme, Kaukaze, Baltarusijoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Amerikoje ir Lietuvoje. Daugiausia susirgimų būna pavasarį, kada iš po žiemos sujudusios alkanos kraujasiurbės erkės puola šunis ir siurbia jų kraują. Vasaros metu susirgimai sumažėja, o rudenį kraujasiurbės erkės vėl siurbia kraują. Tačiau susirgimų būna mažiau nei pavasarį. Dažniau serga medžiokliniai šunys ir tie, kurie dažnai laksto krūmuose ir pievose kur yra Dermacentor erkių. Laukiniai mėsėdžiai sudaro šios ligos gamtinius židinius.
Katėms šią ligą sukelia Babesia felis. Sergančioms katėms būna ryški anemija ir gelta.
Lietuvoje parazituoja kraujasiurbės (ganyklinės) erkės Dermacentor pictus, D. marginatus ir 4 rūšys Ixodes erkių. Dermacentor erkės perneša šunų, kačių, ir kitų mėsėdžių bei arklių babeziozę; Ixodes erkės perneša galvijų babeziozę. Be to, šios erkės gali platinti gyvūnų bruceliozę, pasiutligę, tuliaremiją ir žmonių meningoencefalitą, Laimo ligą ir kt.
Dermacentor erkių patinėlių visas nugaros paviršius padengtas storu chitininiu skydeliu, išmargintu baltomis ir tamsiai rudomis dėmėmis. Patelių toks margas skydelis dengia tik pirmąjį kūno trečdalį. Užpakaliniai du trečdaliai patelių kūno padengti plona susiraukšlėjusia plėvele. Neprisisiurbusių kraujo patelių kūnas yra 2–3 mm ilgio, o prisisiurbusių pailgėja apie 5 kartus ir pirmieji kojų nareliai (coxa) atitolsta vieni nuo kitų. Patinėliai kraujo nesiurbia.
Dermacentor erkių snukelis trumpas ir storas, pasagos formos, keturkampiu pagrindu. Patelių ir patinėlių užpakalinis kūno kraštas spinduliškai padalytas į 11–12 dalių, vadinamų festonais. Žiūrint iš pilvo pusės, matyti, kad pirmosios kojų poros pirmasis narelis (coxa) yra skeltas, vėžio žnyplių formos. Už ketvirtos kojų poros šonuose yra kvapinės. Dermacentor erkių lytinė anga yra antros kojų poros linijoje. Užpakaliniame kūno trečdalyje atsiveria analinė anga, apsupta perianaline raukšle, kuri eina apie anuso užpakalinį kraštą.
Dermacentor pictus erkių skydeliuose yra daugiau baltos emalinės spalvos negu kad D. marginatus.
Prie gyvulio odos prikibusios suaugusios erkės siurbia kraują 5–8 dienas. Po to jos nukrinta ir žemėje deda kiaušinėlius. Iš jų išsirita lervos. Suradusios kokį nors žinduolį, lervos prisičiulpia kraujo, neriasi ir virsta nimfomis. Iš kraujo prisisiurbusių nimfų išsirita subrendusios erkės.
Dermacentor erkės iš kiaušinėlio iki suaugusios erkės vystosi beveik vienerius metus, kartais ir ilgiau. Lervos ir nimfos, neradusios sau šeimininko, gali peržiemoti po sniegu ir pavasarį užpulti gyvulius. Šios erkės gyvūnų kraujaligės sukėlėjus savo kitoms kartoms perduoda per kiaušinėlius. Suaugusios erkės siurbdamos sergančių gyvulių kraują, kartu su eritrocitais įsiurbia ir kraujaligės sukėlėjus. Eritrocitus erkės suvirškina, o kraujaligių sukėlėjai prasiskverbia į erkių lytinius organus ir patenka į besiformuojančius kiaušinėlius. Taip transovariniu būdu ganyklinės erkės gana ilgai platina kraujaligių sukėlėjus.
Kraujasiurbės erkės daro žalą ne tik platindamos kraujaliges, bet ir kaip ektoparazitai. Masiškai užpulti gyvūnai netenka daug kraujo, nes viena erkė gali jo išsiurbti apie 2 g.
Patogenezė ir imunitetas. Babezijos ir jų gyvybinės veiklos produktai yra pirminiai patogenezės faktoriai sukeliantieji alerginį poveikį gyvūno organizmui. Invazuoto gyvūno kraujyje vyksta ryškūs pasikeitimai – acidozė, hipoglikemija ir progresuojanti eritrocitų hemolizė. Eritrocitų skaičius sumažėja iki 2 milijonų ir hemoglobino kiekis. Sutrinka gyvūno medžiagų apykaita, atsiranda toksinių medžiagų, kurios skatina patologinį procesą. Vėliau babezijos pereina į periferinį kraują ir masiškai dauginantis suardo daug eritrocitų. Iš suirusių eritrocitų išsiskyręs hemoglobinas pasišalina su šlapimu, dalis virsta bilirubinu, nuo kurio pagelsta gleivinės. Dėl intoksikacijos sutrinka termoreguliacija, o suirus eritrocitams prasideda anemija. Po to, sutrinka kraujo apytaka ir atsiranda galūnių ir galvos edema.
Persirgę babezioze šunys įgyja nesterilų ir nepatvarų imunitetą. Toks gyvūnas yra invazijos nešiotojas ir pagrindinis šaltinis, nuo kurio babezijomis užsikrečia kraujasiurbės erkės. Tokiems gyvūnams nesterilus imunitetas išsilaiko 1–2 metus. Tačiau invazinės kraujasiurbės erkės siurbdamos kraują imunitetą gali sutrumpinti. Streso poveikyje, prastai šeriamiems ar infekcinėmis ligomis susirgusiems šunims babezioze recidyvuoja.
Klinikiniai požymiai. Inkubacinis laikotarpis tęsiasi 6–20 dienų. Temperatūros pakilimas dažnai sutampa su pirmosios kraujasiurbės erkės kraujo prisisiurbimu ir nukritimu į žemę. Temperatūra pakyla iki 41–42oC ir laikosi 2–3 dienas. Šunys tampa apatiški, kvėpavimas būna sunkus ir dažnas 36–48 k/min. Matomos gleivinės hiperemiškos, vėliau tampa anemiškos su gelsvumo atspalviu. Pulsas silpnas 120–160 kartų per minutę. Judesiai sutrikę, silpnos užpakalinės kojos. Gali įvykti parezės arba paralyžiai. Vyksta virškinimo trakto atonija. Tokia eiga tęsiasi 3–7 paras. Po to, temperatūra mažėja iki subnormalios ir prasideda koma. Esant lėtinei ligos eigai, temperatūra normalizuojasi po kelių dienų. Šunys būna silpni, greitai pavargsta, praranda apetitą. Jiems pasireiškia depresija. Vidurių užkietėjimas kaitaliojasi su viduriavimu. Vyksta progresuojanti anemija ir kacheksija. Liga tęsiasi nuo 3 savaičių iki 3 mėn. Rudosios lapės ir usūriniai šunys nuo šios ligos greitai nugaišta.
Patologiniai pokyčiai. Šunų lavonai būna išsekę, jų gleivinės pageltusios, poodinis audinys paburkęs, pageltęs, raumenys lyg virti. Žarnyno gleivinėse randamos kraujosruvos. Blužnis padidėjusi, pulpa raudona, suminkštėjusi, retkarčiais būna plyšusi. Kepenys pasruvę krauju, tulžies pūslės turinys tirštas, oranžinio atspalvio. Inkstai padidėję, hiperemiški. Šlapimo pūslė pilna tamsiai raudono šlapimo. Širdies raumenys tamsiai raudoni su pakraujavimais. Iš blužnies ir inkstų paimto kraujo tepinėliuose, eritrocituose randama babezijų.
Diagnozavimas. Šunų babeziozės diagnozė nustatoma remiantis epizootiniais duomenimis, klinikiniais požymiais ir periferinio kraujo tyrimo rezultatais. Tepinėliui kraujo pirmuosius lašus reikia imti iš ausies krašto. Tepinėlis daromas plonas, išdžiovinamas, fiksuojamas ir dažomas Romanovskio – Gimzos metodu. Mikroskopuojant eritrocitai matomi rožiniai, o juose esančios babezijos – mėlynos. Jos gali būti randamos ir kraujo plazmoje. Šunų babeziozę reikia diferencijuoti nuo leptospirozės ir infekcinio hepatito.
Prie leptospirozės būna hematurija (šlapimo nuosėdose eritrocitai), o babeziozės atveju tokių nuosėdų nebūna. Infekcinis hepatitas pasireiškia pastoviu karščiavimu, anemiškumu ir ikteriškumu, bet šlapimas būna normalios spalvos.
Gydymas ir profilaktika. Pradedant šunis gydyti nuo babeziozės prieš naudojant specifinius vaistus, reikia pirmiausia jiems panaudoti tonizuojančius (kofeinas). Nuo babeziozės šunys gydomi preparatu Trypan į raumenis 0,2–0,5 ml/10 kg svorio, bet ne daugiau 1,5 ml šuniui. Reikiama dozė švirkščiama į dvi vietas. Esant įtarimui, kartojama po 3 mėn. Imidokarbas (Imizol) švirkščiamas po oda arba į raumenis po 606 mg/kg kas savaitę, Diminazenas (Berenil) – į raumenis po 3–5 mg/kg. Fenamidinas (Ganaseg) – po oda 15 mg/kg pirmą, ketvirtą ir vienuoliktą dieną. Profilaktiškai nuo galimų antrinių infekcijų rekomenduotini antibiotikai. Esant reikalui, sergantiems šunims skiriami kraujodarą skatinantys vaistai. Sirgusių šunų organizme eritrocitų skaičius pradeda didėti tik po 3–4 savaičių ir atsistato per 2–3 mėnesius. Todėl sirgusių šunų darbinis krūvis turi būti atidžiai ribojamas 2–3 savaites.
Siekiant užkirsti kelią šunų užsikrėtimui babezioze, būtina imtis kruopščios apsaugos nuo kraujasiurbių erkių. Prieš išvedant šunis į parkus, miškus ar pievas, būtina juos apdoroti akaricidiniais preparatais ar uždėti jais impregnuotą antkaklį. Kraujasiurbių erkių dažnai pasitaiko ir miesto kiemuose, žolėje ar krūmokšniuose, todėl vedant šunį į kiemą, jam taip pat būtina apsauga. Nuo kraujasiurbių erkių rekomenduojama naudoti Frontline spray, Frontline spot on, Duowin contact, Bolfo preparatus, piretroidų tirpalus, amitrazės preparatus, akaricidais impregnuotus antkaklius, antiparazitines pudras, kurie visiškai ar dalinai apsaugo nuo erkių įkandimo. Parvedus iš pasivaikščiojimo, taip pat galima apžiūrėti šuns kailį. Šviesiaplaukių šunų kailyje lengvai pastebimos kraujasiurbės erkės, kurias galima išrinkti ir sunaikinti.
Prof. Viktoras Šarkūnas, dr. Mindaugas Šarkūnas
Temą sukūrė: Cassiopea, 2009-05-09 19:16:24
Alergija (Sveikata)
Alergija (gr. allos – kitas + ergeia – veikimas ) – tai organizmo...
Alergija (gr. allos – kitas + ergeia – veikimas ) – tai organizmo gebėjimas ypatingai jautriai reaguoti į pakartotinai patekusią medžiagą ar medžiagų grupes. Šios medžiagos vadinamos alergenais. Jautriame organizme alergenai sąveikauja su antikūnais ir įtakoja išsiskyrimą histamino (neurotransmiterio, dalyvaujančio alerginėse reakcijose) bei kitų cheminių medžiagų, kurios sąlygoja įvairių simptomų pasireiškimą, tokiu būdu sukurdamos grandininį ataką, žinomą alerginio atsako pavadinimu.
Alergijas galima klasifikuoti į sezonines ir nuolatines:
Sezoninės alergijos pasitaiko tam tikru metų laiku. Jas sukelia mikroskopinių dalelių, esančių ore, bei įvairių augalų išskiriamų žiedadulkių įkvėpimas. Tai gali sąlygoti ilgalaikį alerginį atsaką.
Nuolatinės alergijos gali pasireikšti ištisus metus. Jas sukelia pelėsiai, grybai bei dulkės, esančios patalpose. Jas taip pat gali sukelti alergenai, esantys įvairių gyvūnų kailyje.
Skiriamos egzogeninės ir endogeninės alergijos:
Egzogeninių alergijų atveju alergenai patenka iš išorės.
Endogeninių alergijų atveju alergenai gaminasi pačiame organizme.
Taip pat alergijos klasifikuojamos priklausomai nuo jas sukėlusio faktoriaus, pvz., alergija ėdesiui, alergija blusų įkandimams, alergija vaistams ir t.t.
PRIEŽASTYS
Alergijos – vienas iš dažniau pasitaikančių negalavimų naminiams gyvūnams. Tai gali būti alergija tam tikroms medžiagoms, esančioms ore, kurias gyvūnas įkvepia (žiedadulkių, įvairių augalų alergenai, dulkės, pelėsiai ir t.t.), ėdesiui ir netgi tokiems aplinkos faktoriams kaip dulkių erkutės ar blusos. Kiti faktoriai – tai gyvuliniai baltymai iš plaukų, kailio bei medžiagų, kurios sukelia odos alergines reakcijas (kontaktinė alergija žolėms ar medžiagai ant kurios gyvūnas nuolat guli), pvz., tam tikri aliejai, esantys augaluose, medikamentuose, įvairūs cheminiai junginiai ir t.t. Alergenai gali patekti į organizmą per injekcijas ar tiesiogiai per odą. Padidėjęs organizmo jautrumas būna ne visiems, o tik kai kuriems individams ir, manoma, yra sąlygotas genetiškai. Beje, tas pats gyvūnas gali būti jautrus ne vienam, o keliems alergenams.
MECHANIZMAS IR MORFOLOGIJA
Alergenai skatina IgE susidarymą. IgE fiksuojasi putliųjų ląstelių ir bazofilų paviršiuje prie specifinių Ig receptorių. Tokios ląstelės, kontaktuodamos su antigenais, degranuliuojasi. Iš granulių ir membranų išsiskiria biologiškai aktyvių medžiagų: histamino, serotonino, bradikinino, leukotrienų, prostaglandinų ir chemotaksinio neutrofilų ir eozinofilų A faktoriaus. Jos priverčia susitraukti lygiuosius raumenis, sukelia vazodilataciją, didina membranų laidumą. Dėl to tik atsiranda klinikinių reakcijos apraiškų.
Tiriant mikroskopiškai, audiniuose matomi platūs perivaskuliniai plyšiai, išsiplėtusios limfagyslės ir kraujagyslės, jų endotelis ir bazinės membranos pabrinkę; dėl padidėjusio laidumo pasireiškia audinių edema; veikiant chemotaksiniams faktoriams, apie kapiliarus prasideda eozinofilinių ir neutrofilinių granulocitų infiltracija. Reakcijai praėjus, audinių struktūra atgauna įprastinę būklę.
SIMPTOMAI
Mūsų augintiniams paprastai nepasireiškia tipiškas šniurkščiojimo, čiaudėjimo ir ašarojimo sindromas, būdingas žmonėms. Jiems alerginis atsakas dažniausiai apima odą: jaučiamas niežėjimas, gyvūnas nuolat trinasi, kasosi, vystosi odos uždegimas, kailio spalvos pokyčiai ir t.t. Dažniausias nepatogumas yra tas, kad gyvūnas nuolat kasosi. Alergijos sukelia tokius pokyčius kaip audinių edema ir hiperemija, odos ir gleivinių išbėrimas, kūno temperatūros pakilimas, dusulys, vėmimas, kraujospūdžio kilimas, kartais šoko būklė. Alergija pasireiškia praėjus kelioms minutėms, valandoms ar kelioms dienoms po alergeno patekimo.
Čia pateikiami simptomai, padėsiantys diagnozuoti gyvūno alergijas. Tai nėra visi alergijų simptomai, tačiau šie pasitaiko dažniausiai:
Letenų, ypač priekinių, laižymas ;
Intensyvus kurios nors kūno vietos kasymasis;
Šunims šašai įvairiose kūno vietose, o katėms ypač galvos, snukio ir kaklo srityse;
Trynimasis ir voliojimasis žolėje ar ant kilimo;
Kailio spalvos pokyčiai ( išblukimas );
Paraudusios akys;
Lėtinės ausų ligos bei pasikartojantys odos uždegimai taip pat gali būti esančios alergijos požymis.
Yra trys pagrindiniai būdai, leidžiantys diagnozuoti alergiją:
Gyvūno savininko papasakota anamnezė. Ypatingai svarbu įvertinti gyvūno elgseną: ką jis veikia? Kasosi? Kandžiojasi? Trinasi ir voliojasi? Ar tai pasireiškia tam tikru metų laiku, ar nuolat? Ar kuriuo nors metų laiku pastebimas paūmėjimas? Klausimų sąrašas yra tikrai platus, todėl būtina paklausti jums aktualiausius klausimus.
Kaip gyvūnas atrodo? Fizinis tyrimas yra taip pat labai svarbus. Ar pastebite blusų, erkių? Ar yra uždegimo požymių? Kurioje vietoje matosi paraudimai? Ar įtariate infekciją?
Tyrimai. Galima atlikti odos ar kraujo testą, nustatyti, kam gyvūnas yra alergiškas bei pašalinti tas alergiją sukeliančias medžiagas iš gyvūno aplinkos. Tai yra 100% tiksliausias metodas, tačiau prieš imantis konkrečių veiksmų reikia išanalizuoti abu būdus.
DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS ALERGIJOS
Esti šimtai, jei ne tūkstančiai, medžiagų, kurioms gali būti alergiški gyvūnai. Dažniausiai susiduriame su alergijomis, kurias sukelia įkvėpti alergenai: dulkės, pelėsiai, žolių, medžių žiedadulkės, grybai, dulkių erkutės ir t.t. Paprastai šios alergijos pasižymi tam tikru sezoniškumu. Jos gali pasireikšti tik tam tikru metų laiku arba tik tam tikru metų laiku paūmėti. Alergijos, kurias sukelia per kvėpavimo takus patekę alergenai, yra vadinamos atopijomis.
Sekanti dažniausiai pasitaikančių alergijų rūšis yra ėdesio sukeliamos alergijos. Daugeliui mūsų naminių gyvūnų išsivysto alergijos specifiniams baltymams, esantiems jų ėdesyje, pvz., vištienoje, jautienoje, kvietiniuose miltuose ir t.t. Paprastai esant alergijai ėdesiui pasireiškia tokie patys simptomai, tačiau jie gali trukti ištisus metus. Lėtinės ausų ligos taip pat gali būti susijusios su alergija dėl ėdesio.
Kiek rečiau pasitaikanti alergijų kategorija yra kontaktinės alergijos. Jos paprastai išryškėja, kai gyvūnai, o ypač šunys yra alergiški žolėms ir didžiąją laiko dalį praleidžia lauke. Gyvūnai taip pat gali būti alergiški skalbimo priemonėms, kuriomis plaunamas jų guolis. Kontaktinėms alergijoms būdinga tai, kad paraudimas bei uždegimas apima pilvo sritį.
Taip pat sutinkamos ir alergijos blusų įkandimams. Šių alergijų išvengti nėra sunku, tereikia naikinti blusas ne tik nuo gyvūno odos, bet ir patalpose, kur laikomi šunys ar katės. Gyvūnai ir patys sugeba apsiginti nuo blusų, tačiau jautrumas gali pasireikšti kandančių blusų seilėms.
Išskiriamos alergijos, kurias sukelia žarnyno parazitai: nematodai, cestodai pirmuonys. Šis alergijų tipas dažniau pasireiškia šunims nei katėms, o diagnozuojamas tiriant išmatas.
Šuningoms kalėms kartais diagnozuojamas hiperjautrumas hormoniniams pokyčiams. Odos niežėjimas, paraudimas, hiperpigmentacija paprastai sutampa su rujos ar pseudonėštumo periodu.
Gydant antibiotikais taip pat gali išberti odą. Tačiau šią alergijos formą diagnozuoti gana sunku, kadangi ligos klinikiniai požymiai gali būti panašūs į bet kurį susirgimą, kai pažeidžiama oda.
ŠUNŲ ATOPIJA
Įkvėptų alergenų sukelta alergija gana dažnai pasitaiko visų veislių šunims ir pasireiškia bendru odos niežėjimu bei ausų uždegimu. Atopija dažniausiai diagnozuojama šunims nuo 4 mėnesių iki 4 metų amžiaus. Kalės serga kiek dažniau.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas ypatingai snukio, pėdų ir pilvo srityje, tačiau gali niežėti ir visą kūną; išplikimas, paraudimas, hiperpigmentacija dažnai tampa niežėjimo pasekmėmis; išorinės ausies uždegimas; konjunktyvitas; paraanalinių liaukų uždegimas; antrinis bakterinis dermatitas; antrinė seborėjinė dermatozė; laižymo sukeltas dermatitas; mžiau nei 5% pacientų pasireiškia viršutinių kvėpavimo takų uždegimo požymiai, tokie, kaip čiaudulys ir kosulys.
Diferencinė diagnozė
Šunų atopiją reikėtų skirti nuo hiperjautrumo blusų įkandimams, ėdesiui, žarnyno parazitams bei tikros bakterinės infekcijos, taip pat nuo kontaktinio dermatito, sarkoptozės bei demodekozės.
Diagnozavimas
Bene svarbiausias faktorius, leidžiantis teisingai diagnozuoti, yra kruopščiai surinkti anamnezės duomenys bei pilnas odos tyrimas. Papildomai galima atlikti imunologinius tyrimus (ELISA) ar histopatologiškai ištirti odos bioptatus.
KAČIŲ ATOPIJA
Katėms atopija pasireiškia bendru odos niežėjimu ir daugiažidininiu dermatitu. Dažniau serga 1-6 metų amžiaus įvairių veislių katės. Neretai bilateraliai simetrišką laižymosi ir kasymosi sukeltą išplikimą galima supainioti su psichogeninės ar endokrininės kilmės išplikimu.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas kaklo ir galvos srityje; laižymosi ir kasymosi sukeltas išplikimas; daugiažidininis dermatitas.
Diferencinė diagnozė
Kačių atopiją reikėtų skirti nuo hiperjautrumo blusų įkandimams, ėdesiui, žarnyno parazitams, taip pat nuo kontaktinio dermatito, psichogeninės ir endokrininės kilmės išplikimo, bei Dermatophytes, Notoedres, Cheyletiella ir Otodectes sąlygoto dermatito.
Diagnozavimas
Diagnozuojama iš anamnezės duomenų bei pilno odos tyrimo. Nuo kitų ligų atopiją padės atskirti atlikti odos skutenų, ėdesio, išmatų tyrimai bei histopatologinis odos bioptatų tyrimas.
ALERGIJA ĖDESIUI
Ėdesio sukeltas hiperjautrumas šunims gali sąlygoti odos niežėjimą bei ausų uždegimą, o katėms ne tik niežėjimą, bet ir daugiažidininį dermatitą. Ši alergijos rūšis būdinga bet kurios veislės ir amžiaus šunims ir katėms. Hiperjautrumas ėdesiui gali pasireikšti net ir tuo atveju, jei gyvūnas visą gyvenimą buvo maitintas vienodai. Niežėjimas būna nuolatinis ir menkai pasiduoda gydymui.
Klinikiniai požymiai
ŠUNIMS
Nuolatinis niežėjimas;
Niežti pilvo, uodegos ir tarpvietės sritis;
Išorinės ausies uždegimas;
Lėtinis niežėjimas sąlygoja išplikimą,
paraudimą, hiperpigmentaciją, odos sustorėjimą;
Antrinis bakterinis dermatitas;
Antrinė seborėjinė dermatozė.
Diferencinė diagnozė
Ėdesio sukeltą alergiją reikėtų skirti nuo atopijos, hiperjautrumo blusų įkandimams, žarnyno parazitams bei hormoninių pokyčių, taip pat nuo kontaktinio dermatito, šunų sarkoptozės bei Dermatophytes, Notoedres, Cheyletiella ir Otodectes sąlygoto dermatito katėms.
Diagnozavimas
Rekomenduojama 3-4 savaites alergija sergantį šunį šerti tik virtais ryžiais su ėriuko mėsa ir girdyti distiliuotu vandeniu, prie tokio šėrimo tipo pereinant per 7-10 dienų.
ALERGINIS KONTAKTINIS DERMATITAS
Tikras kontaktinis dermatitas šunims ir katėms pasitaiko nedažnai, tačiau gali sirgti įvairių veislių, amžiaus ir lyties gyvūnai. Šią alergijų rūšį sukelia tokie faktoriai, kaip žiedadulkės, sakai, dervos, įvairūs šampūnai, insekticidai, neomicino injekcijos, vilnos, nailono pluoštai, dažai, guminiai ar plastikiniai produktai, valikliai ir detergentai.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas, ypač tų kūno vietų, kurios negausiai apaugusios plaukais: krūtinės, kirkšnių, tarpvietės, letenų; alerginis kontaktinis dermatitas gali apimti bet kurią kūno vietą, tačiau dažniausiai pažeidžiamas išorinė ausies landa; reakcija į guminius ar plastikinius ėdesio indus paprastai apsiriboja tik snukio srityje; lėtinis niežėjimas gali sąlygoti išplikimą, paraudimą, hiperpigmentaciją, šašų susidarymą, seborėją ir/ar bakterinio dermatito išsivystymą.
Diferencinė diagnozė
Alerginį kontaktinį dermatitą reikėtų skirti nuo atopijos, hiperjautrumo ėdesiui ar blusų įkandimams, uždegiminio kontaktinio, seborėjinio ar nematodų sukelto dermatito, sarkoptozės ir bakterinio folikulito.
Diagnozavimas
Diagnozuojama iš anamnezės duomenų. Odos skutenų ar bioptatų tyrimas diagnostinės reikšmės neturi.
HIPERJAUTRUMAS BLUSŲ ĮKANDIMAMS
Blusų įkandimai neretai tampa alerginių odos ligų priežastimi. Šia alergijos forma serga įvairių veislių ir lyčių, vidutiniškai 2-7 m. amžiaus šunys ir 2–6 m. amžiaus katės. Atopija sergantys šunys yra jautresni. Hiperjautrumas blusų įkandimams gali pasireikšti tiek ūmaus, tiek uždelsto tipo reakcijomis.
Klinikiniai požymiai
Niežėjimas, ypač uodegos, tarpvietės, užpakalinių galūnių srityje; laižymosi ir kasymosi sukeltas išplikimas; katėms – daugiažidininis dermatitas; šunims – ūmus šlapiuojantis dermatitas; antrinis bakterinis dermatitas; antrinė seborėjinė dermatozė; antrinė hiperpigmentacija; išorinės ausies uždegimas.
Diferencinė diagnozė
Skirti nuo kitų anksčiau minėtų alergijų formų.
Diagnozavimas
Blusų ar jų išmatų aptikimas ant paciento odos ar kailio; teigiama reakciją į odon sušvirkštą blusų antigeną; pagerėjimas išnaikinus blusas.
ANTKAKLIO NUO EKTOPARAZITŲ SUKELTAS DERMATITAS
Kartais šunims ir katėms, ilgesnį laiką pabuvusiems su antkakliu nuo ektoparazitų, pasireiškia kontaktinis dermatitas. Nors tokiu atveju reakcijos būna daugiau uždegiminio pobūdžio, tačiau manoma, kad jos susidaro alergijų pagrindu. Kol kas nėra aišku, ar šios reakcijos kyla į polivinilchlorido plastiką, ar į insekticidą, kuriuo impregnuotas antkaklis, ar į abu veiksnius.
Klinikiniai požymiai
Rausvos dėmės ar rausvas žiedas antkaklio srityje; besikasant nudraskytos odos vietos; antrinė bakterinė infekcija, kaip komplikuojantis faktorius. Pažeidžiama išimtinai kaklo sritis.
Diferencinė diagnozė
Kai kurių hormoninių ligų atvejais šunims gali susidaryti išplikimas kaklo srityje, kurį taip pat gali komplikuoti bakterinė infekcija;
Kai kurios šunų seborėjinės ligos pažeidžia daugiau ventralinę kaklo sritį;
Katėms kaklo sritis gali būti pažeidžiama taip pat esant atopijai, hiperjautrumui blusų įkandimams ar ėdesiui, užsikrėtus Notoedres erkėmis.
Diagnozavimas
Diagnozuoti padeda klasikinė pažeistų vietų išvaizda ir lokalizacija, bei anamnezės duomenys, bylojantys apie neseniai dėvėtą antkaklį nuo ektoparazitų.
ALERGIJŲ GYDYMAS
Siekiant išvengti alergijų, reikia apsisaugoti nuo jas sukeliančių faktorių poveikio. Kadangi alerginių reakcijų metu išsiskiria histaminas ir jam artimos medžiagos, todėl alergijos yra gydomos antihistamininiais preparatais, kurie blokuoja histamino poveikį. Dažniausiai pasitaikantis pašalinis šių preparatų poveikis yra mieguistumas. Gydoma dimedroliu, diprazinu, diazolinu, etizinu. Visada indikuotini kalcio ar bromo preparatai. Organizmą desensibilizuoja novokainas, salicilo preparatai, mezatonas, vitaminas C, valgomosios druskos tirpalų injekcijos į veną. Steroidai yra veiksmingiausi vaistai alergijoms gydyti. Jie sumažina uždegimo požymius. Tačiau ilgas gydymas steroidais gali turėti neigiamą poveikį, todėl juos reikėtų aplikuoti ribotai. Ūminių ir lėtinių odos alerginių ligų gydymui šunims ir katėms galima skirti Eczecan Sugar. Cukraus gabalėlį reikėtų susmulkinti ir įdėti į nedidelį kiekį ėdesio ar vandens. Katei ar labai mažam šuniui (1–5 kg) – pusę cukraus gabalėlio per dieną, mažam šuniui (5–15 kg) – vienas cukraus gabalėlis, vidutinio didumo šuniui (15–30 kg) – 1,5 cukraus gabalėlio, dideliam šuniui (30 ir daugiau kg) – 2 cukraus gabalėliai. Pirmasis gydymo kursas – 4 dienos iš eilės, toliau 8 dienos, suvartojant po 0,5 dozės.
Taikomas ir vietinis gydymas. Pažeistas vietas galima 2-3 kartus per dieną įtrinti Sanoderm emulsija. Tęsti, kol pagerės, vėliau kartoti kas 3 dienos iki visiško pasveikimo. Komplikavus bakteriniam dermatitui, pažeistas odos vietas 2-3 kartus per dieną reikėtų tepti Cortikan emulsija. Sergančių parazitiniu dermatitu odą galima tepti Sanoderm emulsija. Šunims ir katėms, sergantiems alerginiu ar infekciniu dermatitu bei dermatoze, taip pat komplikuotomis bakterinėmis infekcijomis, gydyti skiriamas Hexiderm tirpalas, kuris purškiamas ant pažeistos odos ar gleivinės 2 kartus per dieną, kol pasveiks. Antrą ir kitus kartus purškiama nuvalius vaisto likučius. Pruritex emulsija suvilgytu vatos tamponu pažeistos odos vietos tepamos 2 kartus per dieną, iki aiškaus pagerėjimo. Po to tepama 1 kartą per dieną iki pilno išgijimo.
Nesulaukiant teigiamų gydymo rezultatų gydant įvairiais vaistais, užsienyje brangiems gyvūnams atlieka alergenų injekcijas. Tokios injekcijos yra naudingesnės nuolatinių alergijų atvejais. Pagrindinis gydymo principas yra didėjančių alergeno dozių sušvirkštimas siekiant įjautrinti pacientą. Švirkščiamas ekstraktas gaminamas atsižvelgiant į odos testo rezultatus. Injekuojama vieną – du kartus per savaitę, kiekvieną savaitę didinant dozę. Kai pasiekiamas palaikomasis lygis, pertraukas tarp injekcijų galima prailginti. Žymaus pagerėjimo galima sulaukti po trijų – šešių mėnesių.
KAIP IŠVENGTI ALERGIJŲ?
Geriausias būdas išvengti alergijų – tai yra apsisaugojimas nuo jų. Tai reiškia - išvengti sąveikos su agentais, sukeliančiais alergines reakcijas: žiedadulkėmis, dulkėmis, tam tikrais medikamentais, specifiniu ėdesiu, ekto- bei endoparazitais ir t.t. Šunis ir kates reikėtų šerti tik pagal gerai subalansuotus racionus, kuriuose būtų pakankamai amino rūgščių, vitaminų, mineralinių medžiagų. Gyvūnų kailį būtina nuolat valyti, šukuoti, svarbu periodiškai naikinti ektoparazitus, atlikti dehelmintizaciją.
Temą sukūrė: Cassiopea, 2009-05-09 19:15:33
Displazija (Sveikata)
KLUBO SĄNARIO DISPLAZIJA yra poligeniškai paveldima, įgimta...
KLUBO SĄNARIO DISPLAZIJA yra poligeniškai paveldima, įgimta patologija, dėl kurios šlaunikaulio galvutė palaipsniui išstumiama iš klubo gūžduobės ir vystosi sąnario išnirimas bei artroziniai pakitimai.
Rentgenologiškai sergantiems šunims nustatomas klubo sąnario laisvumas, negili klubaduobė (gūžduobė), pakitusios formos šlaunikaulio galvutė, patologinės kaulinės išaugos klubo sąnario srityje, vadinamieji osteofitai, atsirandantys dėl kompensacinės organizmo reakcijos į pakitusias nesveiko sąnario funkcionavimo sąlygas. Tyrimai rodo, kad tiek klubo gūžduobės, tiek šlaunikaulio galvutės kremzliniai paviršiai deformuojasi ir susidėvi. Taip pat nustatyta, kad per ilgesnį laiką pažeistame sąnaryje atsiranda žymių ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos pakitimų, kaulinių plokštelių sklerozė bei jų suplonėjimas. Dauguma tokių struktūrinių pakitimų yra būdingi chroniškam artritui ir deformuojančiai artrozei. Pakitimai yra negrįžtami.
Šiuolaikinė veterinarija klubo sąnario displaziją traktuoja ne vien kaip sąnario kaulų defektą (jų dydžio neatitikimą), bet ir kaip visų sąnario struktūrų – raumenų, sausgyslių ir kt. patologiją, kurios vystymąsi profilaktinėmis priemonėmis ir konservatyviais medikamentiniais gydymo metodais galima tik pristabdyti, bet ne pagydyti.
Displazijos pažeisto sąnario funkcijos gali būti atstatytos tik radikaliu chirurginiu būdu, protezuojant klubo sąnarį visiškai arba iš dalies, t. y. metaliniu protezu pakeičiant visą sąnarį arba tik šlaunikaulio galvutę. Tokios operacijos yra ne tik brangios, bet ir kelia daug objektyvių sunkumų, nepaisant nemažo vet. chirurgų sukaupto patyrimo. Lietuvoje displazinių sąnarių protezavimo operacijos kol kas neatliekamos.
Patologijos paplitimas
Klubo sąnario displazija dažniau serga stambių, masyvių veislių šunys – vokiečių ir Kaukazo aviganiai, rotveileriai, Neapolio mastinai ir anglų mastifai, bulmastifai, anglų buldogai ir kt. Ilgą laiką buvo populiarus mitas, kad ši patologija nebūdinga Stafordšyro terjerams ir pitbuliams, tačiau tai pasirodė netiesa, tiesiog šie judrūs, sportiški ir palyginus lengvi šunys serga lengvesnėmis displazijos formomis.
Jungtinių Valstijų vet. gydytojų organizacija „Ortopedic Foundacion for Animals" (sutr. OFA) 1962-1982 metais nuodugniai tyrė klubo sąnario displazijos paplitimą populiariausių ir gausiausių veislių populiacijose. Gauti duomenys parodė, kad ryšys tarp šuns ūgio, svorio ir konstitucijos yra tiesioginis – kuo lengvesnis ir sausesnis šuns sudėjimas, tuo mažesnis displazijos pavojus.
Lietuvoje panašios apimties tyrimų atlikta nebuvo, todėl išsamių duomenų apie klubo sąnario displazijos paplitimą įvairiose veislėse nėra. Lietuvos veterinarijos akademijos smulkių gyvulių klinikoje 1994-1997 metais buvo tiriami dešimties veislių šunys. Iš 371 ištirto šuns klubo, sąnario displazija nustatyta 135-iems, t.y. 36,4 % ištirtų šunų. Dažniausiai sirgo anglų buldogai (71,2 %), čiau-čiau (66,7 %), Kaukazo ir vokiečių aviganiai (atitinkamai 58,3 % ir 37,5 %), Neapolio mastinai (87,5 %) ir rotveileriai (36,5 %).
Diagnozės nustatymas
Klubo sąnario displazija – įgimtas susirgimas, tačiau pasireiškia ne iš karto, o tik šuniui augant. Tik ypatingai sunkiais atvejais displaziją galima įtarti šuniukams iki 4 mėnesių amžiaus – tokie šuniukai mažai juda, daugiau guli, tačiau keliasi normaliai. 4–9 mėnesių šuniukai jaučia skausmą klubo sąnaryje, sunkiai keliasi, guldami griūva, stengiasi ne bėgioti ristele, o šuoliuoti. Jų klubo sąnario raumenys sunykę, atsiranda pakitimų juosmens-kryžiaus ir kelio sąnariuose. Vyresni nei 9 mėnesių šunys vaikšto trumpu žingsniu, nuleidę galvą, o bėga šokuodami kaip kiškiai – atsispirdami iškart abiem užpakalinėm letenom.
Verta dėmesio, kad klubo sąnario paviršiai skausmo receptorių neturi (gausiai inervuota yra tik sąnario kapsulė), todėl nežymūs sąnario pakitimai ilgą laiką gali likti nepastebėti. Daug skausmo receptorių yra perioste (antkaulyje), todėl displazijos keliami skausmai gali pasireikšti gana įvairiai, priklausomai nuo ligos sukeltų pakitimų pobūdžio. Pasitaiko, kad ūgtelėję šunys kartais „pasveiksta" ir nešlubuoja, kol netraumuoja sąnario, negauna didesnio krūvio arba nepadidėja jų svoris. Iš visų 1994–1997 metais Lietuvos veterinarijos akademijos smulkių gyvulių klinikoje tirtų displazinių šunų, turėjusių ryškius simptomus nuo 4 iki 9 mėnesių, 31,0 % iki 18 mėnesių amžiaus neturėjo klinikinių patologijos požymių, o vyresnių kaip 18 mėnesių – 28,0 % Šiems šunims klubo sąnario displazija pakartotinai diagnozuota atlikus rentgenologinį tyrimą.
Pakitusi šuns stovėsena ir eisena gali būti daugelio susirgimų ir traumų simptomas, o klubo sąnario displaziją iš to galima tik įtarti, tiksliai diagnozuoti įmanoma tik atlikus rentgenologinį tyrimą. Klinikinio tyrimo metu atidžiai stebima, kaip šuo stato užpakalines kojas, kaip jis sėdasi, gulasi ir keliasi, specialiu metodu tiriamas klubo sąnario laisvumas. Rentgenologinis tyrimas atliekamas anestezuotiems šunims standartinėje ir „varlės kojų" padėtyje. Suteikiant standartinę padėtį, šuo guldamas ant nugaros, o jo užpakalinės kojos ištiesiamos taip, kad kulnai liestų stalą, o kelio girnelė būtų sąnario centre. Suteikiant „varlės kojų" padėtį, šuo guldomas ant nugaros, o užpakalinės kojos sulenkiamos taip, kad kelio sąnariai siektų paskutinių šonkaulių kraštą.
Prognozė
Displazija sergančio šuns ateitis priklauso nuo defekto sunkumo, ir nuo to, kaip anksti buvo diagnozuota. Didelės reikšmės taip pat turi šuns amžius, ūgis, svoris ir fizinis aktyvumas. Daugeliu atvejų pažeistame sąnaryje įvyksta tokie pokyčiai, kad gyvūnas visiškai nebegali normaliai judėti, nes artroziniai sąnario pakitimai vystosi pernelyg greitai ir yra negrįžtami.
Lengviausia displazijos forma sergančių šunų organizmas taip prisitaiko prie ligos, kad ji gali likti apskritai nepastebėta, jeigu gyvūnui pavyksta išvengti traumų ir didesnių fizinių krūvių.
Vidutinio sunkumo displazija sergantys šunys taip pat gali nugyventi laimingą namų numylėtinio gyvenimą, žinoma, tik tuomet, jei savininkai bus informuoti apie ligą ir atitinkamai su juo elgsis.
Absoliučiai nepalanki yra tik trečiojo – sunkiausiojo laipsnio displazijos prognozė, nes šiuo atveju visos slaugos ir priežiūros priemonės būna mažai efektyvios, o ligos eiga – sunkiai prognozuojama. Normaliai gyventi toks šuo gali tik po radikalaus chirurginio įsikišimo, o tokios operacijos yra brangios, rizikingos ir Lietuvoje, kaip minėta, kol kas neatliekamos.
Bet kokios, net ir pačios lengviausios formos klubo sąnario displazija sergančiam šuniui negalima sportuoti ar pervargti, jį reikia ypatingai saugoti nuo traumų, peršalimų ir kt. Todėl visi bet kokios rūšies sportui ar tarnybai skirti šunys privalo būti rentgenologiškai patikrinti dėl displazijos.
Medikamentinis gydymas
Klubo sąnario displazija priskiriama nepagydomiems, negrįžtamus pakitimus sukeliantiems susirgimams. Todėl konservatyvus gydymas apsiriboja simptomų terapija, kurios tikslas – kiek galima ilgesniam laikui pratęsti daugmaž normalų pažeisto sąnario funkcionavimą bei sušvelninti gyvūno kenčiamus skausmus.
Displazijai gydyti naudojami medikamentai turi būti derinami su normuotais fiziniais krūviais, dietine mityba, fizioterapija. Vaistais siekiama pristabdyti artrozės vystymąsi, sušvelninti skausmą ir kiek galima atstatyti pažeistos kremzlės ir raumenų funkcijas. Deja, daugumos vaistų poveikis yra neilgalaikis – jie veikia tik tol, kol gyvūnas juos gauna, o be to, turi nemenką šalutinį poveikį, ypač steroidiniai ir nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai, kuriuos pavartojus ilgesnį laiką, atsiranda skrandžio ir dvylikapirštės žarnos erozijos bei kiti nepageidaujami šalutiniai reiškiniai.
Nuskausminantį poveikį turintys vaistai gali būti netgi pavojingi, nes šuo, nejausdamas skausmo, ima aktyviai judėti ir gali pabloginti savo būklę, todėl po tokių injekcijų reikia ypač atidžiai kontroliuoti šuns judėjimą.
Iš palaikomųjų, displazijai gydyti vartojamų vaistų, dar galima paminėti kremzlės struktūrą gerinančius preparatus bei priemones, skatinančias raumenų atstatymą ir augimą (anabolinius steroidus). Pastaruosius galima skirti tik visiškai suaugusiems šunims, nes jie ne tik skatina raumenų augimą bei stabdo jų atrofiją, bet, pavartoti augimo laikotarpiu, gali paveikti jauno šuns kaulų augimo zoną, taip sustabdydami kaulų augimą į ilgį.
Displaziniams šunims taip pat taikomos fizioterapinės procedūros – įvairiausi šildymai, po kurių šeimininkas turėtų ypač atidžiai stebėti, kad jo ligotas, mažai judrus šuo ilgą laiką negulėtų ant šaltų ir drėgnų grindų, neperšaltų ir dar labiau nepablogintų savo būklės.
Šeimininkams derėtų įsidėmėti, kad kremzlė yra maitinama tik pasyvaus judėjimo metu, todėl segančius displazinius šunis į ilgesnius, lėtus pasivaikščiojimus reiktų vestis su pavadėliu.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti sergančio šuns dietai – pašare turi būti mažai baltymų, riebalų ir pakankamai vitaminų bei mineralinių medžiagų, nes antsvoris smarkiai perkrauna pažeistus sąnarius.
Pasirinkdami gydymo metodus, sergančių šunų savininkai privalo drauge su vet. gydytoju aptarti jų efektyvumą, galimas komplikacijas ir apsispręsti dėl jų taikymo tikslingumo. Gydymo kaina čia užima, deja, ne paskutinę vietą.
Prevencijos priemonės
Klubo sąnario displazija – įgimtas, genetiškai paveldimas susirgimas. Nors veislinių kalių šėrimas, pasak amerikiečių mokslininkų, turi šiokios tokios reikšmės displazinių šuniukų skaičiui vadose, tačiau vienintelė tikrai efektyvi kovos su displazija priemonė yra tinkamas veislinio darbo organizavimas ir ilgalaikių antidisplazinių selekcijos planų sudarymas bei nuoseklus jų įgyvendinimas.
Prevencinis darbas yra veisėjų garbės ir sąžinės reikalas, nes, nesiėmus jokių priemonių, polinkį į displaziją turinčios veislės laukia keli, vienodai liūdni tolimesnio likimo variantai:
Kankinantis gyvenimas su nepagydoma liga;
Veislės išnykimas;
Sąlyginis veislės išsaugojimas, kryžminant su panašaus fenotipo į displaziją nelinkusiomis veislėmis.
Praktiškai antidisplazinės programos įgyvendinamos dviem etapais:
1. Kliniškai ir rentgenologiškai ištiriami visi 18 mėnesių amžiaus sulaukę veisliniai šunys bei kalės ir iš veisimo programų pašalinami visi, sergantys bet kurio laipsnio displazija.
2. Visų veisimo programose likusių sveikų veislinių šunų palikuonys ištiriami kliniškai ir rentgenologiškai. Iš veisimo šalinami tiek patys displaziniai šunys, tiek jų tėvai – displazijos genų nešėjai.
Tokios griežtos priemonės būtinos, nes klubo sąnario displazija yra poligenetiškai perduodama patologija ir pavienių veislinių šunų kliniškai bei rentgenologiškai patvirtinta sveikata negarantuoja, kad jų palikuonys taip pat bus sveiki. Bet kokia, net ir menkiausia abejonė turi būti laikoma pagrįsta, o abejotini šunys iš veisimo eliminuojami.
Kaip nuoseklaus ir sėkmingo antidisplazinės programos įgyvendinimo pavyzdį pateikiame Vokietijos Demokratinėje Respublikoje 1968-1986 metais atliktą darbą (duomenys publikuoti rinkinyje „Klub služebnogo sobakovodstva" – „Tarnybinės šunininkystės klubas“ Maskva, leid. „Patriot" 1989 m.): „Tuo metu nė viena pasaulio valstybė nevykdė tokios griežtos antidisplazinės programos, kokios ėmėsi VDR veisėjai, siekdami nugalėti šį paveldimą defektą savo šalies vokiečių aviganių populiacijoje. Per visus 18 programos įgyvendinimo metų veisimui numatytus šunis kliniškai bei rentgenologiškai tyrė vienas specialistas, ir tai užtikrino tyrimų kokybę bei apsaugojo nuo bet kokių manipuliacijų su leidimais ir pažymomis.
Pirmieji 1968 metais atlikti tyrimai parodė, kad veislei gresia katastrofa – beveik pusė visos populiacijos buvo pažeista displazijos. Tačiau griežtos, netgi drastiškos priemonės leido šį skaičių beveik perpus sumažinti jau per pirmuosius 3-5 programos įgyvendinimo metus.
Pirmajame etape iš veisimo buvo eliminuoti visi vidutine ir sunkia displazija sergantys šunys, lengvos formos pažeistieji buvo veisiami ribotai. Nuo 8 dešimtmečio pradžios buvo veisiami tik visiškai sveikus sąnarius turintys šunys.
Griežtos selekcijos rezultatai išryškėjo tik 9 dešimtmečio viduryje, bet ir tuo metu šeši septyni šunys iš 100-to sirgo arba buvo displazijos paveldimumo nešėjai.
I. Sturas, Vienos gyvulių veisimo, genetikos ir veterinarijos instituto docentas, mokslų daktaras, 1990 metais Štutgarte išleistame straipsnių rinkinyje „Huftsgelenksdisplasie bei Hunden" („Šunų klubo sąnario displazija") pateikia tokį antidisplazinės veisimo programos planą:
•Kuo pilnesnis visų veislinių šunų ištyrimas, laikantis standartizuotų tyrimo metodų, kad rezultatus būtų galima lyginti, ir dažni pakartotiniai tyrimai.
•Visų displazinių šunų eliminavimas iš veisimo programų.
•Kuo išsamesnis visų atrinktųjų šunų palikuonių tyrimas tais pačiais standartizuotais metodais, siekiant eliminuoti taisyklingo fenotipo į displaziją linkusius šunis.
•Išaiškinti ir eliminuoti tėvus – displazijos paveldimumo komplekso nešėjus.
•Išaiškinti ir eliminuoti nešėjų brolius bei seseris.
•Tobulinti ir nuolat taikyti displazijos atpažinimo metodus.
Tik laiku ir griežtai vykdoma antidisplazinė programa gali būti sėkminga.
Vet. gydytojas Juozas Kvalkauskas
Temą sukūrė: Cassiopea, 2009-05-09 19:10:57
Skiepai (Sveikata)
10
Kaip jusu sunys reguoja i adatas? man dar Mirtos neteko vezt...
Kaip jusu sunys reguoja i adatas? man dar Mirtos neteko vezt skiepyt nes tuo metu nereikejo, ankstenni seimininkai buvo paskiepine. bet ziurau kad balandi reiks vezt skiepyt tai net nezinau kaip ten ji reguos =)
Naujausią žinutę parašė: Cassiopea, 2009-04-24 18:58:59
Ekspertizės perliukai (Parodos)
Na, kadangi permečiau akimis kai kurias temas ir pastebėjau, kad...
Na, kadangi permečiau akimis kai kurias temas ir pastebėjau, kad teisėjai prikomentuoja "vėjų", tai visus tuos "vėjus" dėstom čia. Bus įdomu. Bet mandagumo sumetimais, geriau teisėjų per daug neapšnekam ir gal teisėjus paliekam anonimais. Visi katalogus dažniausiai perkam ir turim, internetą taip pat, tai galime ir sužinoti koks teisėjas buvo vienoj ar kitoj parodoj. Na, nebent būtų nutikę taip, kad teisėjas pakeistas buvo, kas dažniausiai ir nutinka mūsų Marijos Žemelėj :D
Taigi, nesikuklinam ir "pilam" perliukus čia. Žiūrėsim koks derlius užderė. :D
Temą sukūrė: Cassiopea, 2009-04-11 17:17:59
Seterių dresavimas (Dresūra)
19
Kokių komandų jūsų šuo moka, ar lengvai išmoksta, nes seteriai...
Kokių komandų jūsų šuo moka, ar lengvai išmoksta, nes seteriai pakankamai užsispyrę, kokių patarimų dresuojant turit?
Naujausią žinutę parašė: goldzius, 2009-03-16 14:54:11
Klubo atidarymas (Klubo įvykiai)
2008 m. rugpjūčio 17 d. atidaromas anglų, airių, škotų ir airių...
2008 m. rugpjūčio 17 d. atidaromas anglų, airių, škotų ir airių raudadėmių seterių mylėtojų klubas.
Temą sukūrė: admin, 2008-08-17 22:12:04
