Apie veislę 2
Sibiro haskių istorija
Niekas tiksliai nežino, kada žmonės pirmą kartą prisijaukino šunis rogėms tempti. Tikėtina, kad pirmosios uždėjo pakinktus Eurazijos tautos. Savaime suprantama, kad eskimai naudojo šunis kinkymui dar prieš 1500 metų, bet yra įrodymų apie šunų egzistavimą dar prieš 4000 metų ir anksčiau. Šunų lydimi šakalų tipo žmonės iš Centrinės Azijos migravo į Sibiro ir Arktikos kraštus. Jų šunys, maišyti su vietiniais vilkais, pavirto į tas veisles, kurias priimtina vadinti šiaurinėmis šunų veislėmis. Iš šitos ankstyvos veislių grupės ir buvo išveistos šiuolaikinės veislės, išsaugojusios per visus tuos metus savo individualius požymius.
Tarp šitų šiaurinių veislių Sibiro haskiai yra labiau žinoma veislė.
Sibiro haskis – arktinė kinkomųjų šunų veislė
Veislės pradžia
Terminas "Haski" iš pradžių reiškė pačius eskimus, taip juos vadino Hudson Bay kompanijos darbininkai. Terminas "Haski" kilo iš sutrumpinimo "Eski", taip žargoniškai vadino eskimus.
"Haski" vadina visus kinkomus šunis, tai šunys su tankiu kailiu, smailiu snukučiu, stačiomis ausimis ir nuleista uodega. Kai pirmą kartą atstovai šios veislės atvyko į centrinę Ameriką, tai kad atskirtų šią veislę nuo Eskimų haskių ją pavadino Sibiro haskiais, šis pavadinimas išliko ir po jų. (Husky išvertus iš anglų kalbos reiškia knarkimas. Šuo ne loja, o urzgia, išleisdamas laukinius garsus: "Cry of the wild". Už šituos garsus Sibiro Haskių veislė ir gavo savo pavadinimą).
Jų gyvenimo būdas buvo dviejų tipų. Žmonės, gyvenantys kontinento gūdumoje, laikė šiaurės elnius, o jų kaimuose gyveno šunys, bet tai buvo visai ne tie šunys, kurie palaikė draugiją žmonėms, gyvenantiems prie Arktikos ir Ramaus vandenyno krantų, t.y. tuose rajonuose, kurie nepasidavė Rusijos įtakai iki XX a. pradžios. Paskutiniais ir buvo tie čiukčiai, kurie išvedė savo veislę kinkomų šunų. Čiukčiai nebuvo klajotojai (keliautojai), jie buvo sėsli tauta, gyvenanti pastoviai, toli nuo Arktikos pakrantės. Čia jie išgyveno daug rusų su eskimais karų dėl Beringo sąsiaurio valdymo. Varomi į blogesnes vietas, čiukčiai buvo priversti išvesti tokius šunis, kurie galėtų su minimaliomis maisto sąnaudomis įveikti didelius per užšalusią jūrą atstumus į čiukčių medžioklės vietas, o poto grįžti atgal į savo kaimus. Tokiu būdu jie galėjo išvesti šunų veislę, žinomą šiandien. Čiukčiai buvo labai nepriklausoma tauta. Rusų imperija pastoviai bandė prisijungti čiukčių žemes; tie bandymai tęsėsi iki XVIII a. vidurio. Šie žmonės išgyveno dėka savo užsispyrimo ir nepriklausomybės, o taip pat ir savo šunų, ir 1837 m. buvo pasirašyta sutartis, davusi čiukčiams politinę ir kultūrinę nepriklausomybę nuo Rusijos.
Čiukčių izoliacija tapo pagrindu grynai šunų veislei ir palaikymui nepakeičiamai jų kultūrai iki XIX a. Įdomu tai, kad šie šunys nedideli, bet kinkant jų būdavo gausybė; vedliai dažnai, kad kinkymui surinktų reikiamą kiekį, 16 arba 18, šunų, skolindavo šunis kitiems kaimams, kai keliaudavo į tolimas keliones. Daug sutapimų mes galim surasti tarp čiukčių šunų ir dabartinių sibiro haskių. Jų greitumas, ištvermingumas, sugebėjimas įveikti didelius atstumus mažomis maisto sąnaudomis - visa tai išliko ir šiuolaikiniuose šunyse. Reikėtų paminėti dar ir tai, kad haskių patinai labai santūrūs ir pilni savigarbos, o kalės prisirišusios ir protingos. Haskiai dažnai miegodavo čiukčių sniego nameliuose, kur šildė savo šiluma vaikus, kas skyrė šiuos šunis nuo kitų Arktikos tautų šunų. Todėl ir dabartiniai haskiai vienareikšmiškai myli namų šilumą ir jaukumą, lenktynes ir žaidimus lauke.
Šunų lenktynės nebuvo retas atvejis ir tais laikais.
1869 m. įvyko žinomos rungtynės tarp rusų karininko ir čiukčios, tai buvo 240 km. bėgimas pakrante, kurį čiukčis įveikė valanda anksčiau už rusų karininką.
Sibiro haskių išsaugojimas
Sovietų Sąjungoje einant XX a. pirmai pusei, faktiškai sugruvio sukurta visų skirtingų tautų smulkių šunų veislių sistema, ir tiktai tai, kad I. Gusak ir I. Medsen XX a. pr. ir truputį vėliau F. Maul Remsi ir I. Olsen nupirko šiuos šunis iš čiukčių, padėjo išlikti veislei XXI amžiui. Paskutinis eksportas į USA buvo įvykdytas Olafo Svensono 1930 m. Svensonas tapo eksliuzivinio penkis metus trunkančio kontrakto savininku, pagal kurį turėjo atvežt siuntą į Sibirą ir išvežti iš ten kailius, dėka šio kontrakto jis labai gerai išnagrinėjo kinkomus šunis. Jis žinojo čiukčių šunų pliusus, o poto kai jo laivas užstrigo leduose, 1929 m. rugsėjį jis įveikė 7200 km. bėgimo atstumą iki Transibiro geležinkelio, o poto nukreipė visą savo kinkymą į laivą, tokiu būdu, išsaugodamas jį pavasario kelionei į Naująją Angliją. Svensonas gavo pačius geriausius šunis. Jis puikiai suprato, kad kultūra čiukčių paremta rūpinimuisi ir harmoningu gyvenimu su jų šunimis. Čiukčiai skaitė, kad jų šunis saugo Dangaus vartai, į kuriuos nei vienas žmogus, kuris blogai elgiasi su šunimis, negalės įeiti. Tokiu būdu, Svensonas gavo geros praktikos laikant šunis, atvežtus į USA, kuri padeda pagerinti šios veislės kokybę.
Bendra išvaizda
Vidutinio dydžio šuo, naudojamas šiauriniuose kraštuose rogėms vilkti. Laisvas ir malonus, apaugęs plaukais bei su tiesiomis ausimis. Proporcingas kūnas, greitas ir galingas, drąsus (jauni šuniukai būna bailūs)ir ištvermingas. Patinai labai raumeningi, tačiau palyginus yra labai lengvi.
Vidutinio ūgio, puikiai sudėtas, gali greitai judėti, pasižymi neramiu charakteriu. Tai kinkomų šunų palikuonis. Labai draugiškas ir švelnus šuo. Kartais pasireiškia savarankiškas ir nepriklausomas šio šuns charakteris. Šie šunys labai budrūs ir jautrūs, bet neagresyvūs. Juos žmonės nuo seno laikė medžioklės, vežiojimo tikslais. Jie labai galingi, greiti ir ištvermingi. Protas, paklusnumas, pasiruošimas padėti kiekvieną minutę – išskirtinės šios veislės šuns savybės. Labai greitai ir lengvai bėgioja. Judesiai lengvi ir gracingi. Beje, tai viena iš vos kelių veislių, kurios šunys gali turėti mėlynas, tamsiai ir šviesiai rudas arba nevienodos spalvos akis.
Temperamentas
Malonus ir inteligentiškas. Niekada nedemonstruoja agresijos, draugiškas su kitais gyvūnais bei nepažįstamaisiais. Labai darbštūs, tikriausiai todėl jie ir yra naudojami rogėms tempti.
Šie šunys naudojami keliaujant didelius atstumus, nes pasižymi didele ištverme, gali gabenti nedidelius krovinius, yra pakantūs šalčiui. Jie taip pat mėgsta ir vaikus, todėl visais laikais jie buvo geri vaikų draugai. Šiems šunims būdingas vilkų gyvenimas, nes dažnai patys rūpindavosi savo maistu, tačiau nuo vilkų skiriasi tuo, jog niekada nerodo agresijos kitų atžvilgiu.
Dalis informacijos iš - http://www.siberianhusky.lt/apie-mus/
Naujausią žinutę parašė:
Ave, 2013-07-15 11:29:14
Bone
Mice
