Bone
Mice
|
Amerikieč. Stafordšyro terjerų
narių: 874 prezidentas: RobRoy
Amerikiečių Stafordšyro terjerų, Stafordšyro bulterjerų ir bulterjerų veislių mylėtojų klubas
|
Koviniai Stafai.
Kaip jūs reaguojate į tai, kad žmonės galvoja, sako ar bijo, kad Stafai yra koviniai?
2009-08-12 14:43:58
Geras straipsnis, bet deja dar mazai kas visa tai supranta.
Turbut visi susidure su tokia situacija, kai seneliai moko, kad suni reikia laikyti uzdaryta, kad jis atseit sargesnis butu, kad nereikia leisti jo prie kitu zmoniu ir leisti kad ji glostytu. Kol tokia nuomone nepasikeis, tol visose situacijose bus kaltas suo.
MONTANA :
>http://www.ve.lt/?rub=1065924828&data=2009-08-01&id=1249066736
Turbut visi susidure su tokia situacija, kai seneliai moko, kad suni reikia laikyti uzdaryta, kad jis atseit sargesnis butu, kad nereikia leisti jo prie kitu zmoniu ir leisti kad ji glostytu. Kol tokia nuomone nepasikeis, tol visose situacijose bus kaltas suo.
MONTANA :
>http://www.ve.lt/?rub=1065924828&data=2009-08-01&id=1249066736
2010-03-31 11:04:01
Straipsnis labai geras normaliems ir mastantiems zmonems, o tokiems kurie tuo nori uzsiimti, tai tikrai kaip paskata gaunasi.
O kaip yra su Koridom Ispanijoje, tokia atrodo tikinti tauta, o leidzia zudyti bulius.
Cia aisku visada suzaidzia pirmoj vietoj pinigai, noras pasipuikuoti, adrenalino pojuciai ir zinoma nepilnavertiskumo kompleksas tu zmoniu, kurie taip daro.
O kaip yra su Koridom Ispanijoje, tokia atrodo tikinti tauta, o leidzia zudyti bulius.
Cia aisku visada suzaidzia pirmoj vietoj pinigai, noras pasipuikuoti, adrenalino pojuciai ir zinoma nepilnavertiskumo kompleksas tu zmoniu, kurie taip daro.
2010-03-31 10:54:51
man tikrai nera zodziu kad taip yra elgemasi su gyvunais ir zverim.
2010-03-28 09:25:30, pakeista: 2010-03-28 09:26:07
Tie ciurkos visai isprotejo 
MONTANA :
>http://eugenijus.eu/2009/06/ziaurus-elgesys-su-lokiais-bear-baiting/ ziauru, silpnu nervu
>zmones neziurekit video.
MONTANA :
>http://eugenijus.eu/2009/06/ziaurus-elgesys-su-lokiais-bear-baiting/ ziauru, silpnu nervu
>zmones neziurekit video.
2010-03-28 00:36:46
2010-03-27 21:09:49
http://eugenijus.eu/2009/06/ziaurus-elgesys-su-lokiais-bear-baiting/ ziauru, silpnu nervu zmones neziurekit video.
2010-03-27 20:38:11, pakeista: 2010-03-27 20:39:29
Dziugu,kad tuo klausimu yra bendranminciu,nes tekstas tikrai neatspindi stafu gerosios puse ir neatskleidzia ju galimybiu.
2010-03-23 20:15:39
As asmeniskai prie vysa tai,bet imeciau si teksta vie tik delto kad si tema priskirema prie kovu,ir idomi kitu nuomane ka mano apie tai 
2010-03-23 19:25:05
Vertinti vienareiksmiskai sunku,debilu norinciu pasiziureti kaip sunys pjaunasi yra tarp ivairiu sluoksniu zmoniu.O pie kokias cia taisykles kalbama,stafa ,sios veisles gerbejai istrauke is sio kovos liuno,padare ji parodiniu suniu,kompanijonu,o cia vel isnaujo.Cia daugiau zalos negu naudos is tokio teksto.
2010-03-23 09:41:04
JAV ir dabar labai mėgiamos šunų kovos kaip Ispanijoje rodeo arba pietų kraštuose gaidžių peštynės.
Šįkart – Mičigano valstija. Prie neišvaizdaus, apšepusio nemo rikiuojasi vis daugiau automobilių su šunų narvais. Iš mašinų išlipantys žmonės vedasi raumeningus trumpaplaukius pitbulterjerus – vadinamuosius šunis gladiatorius. Augintiniai neloja, neurzgia, tylomis risnoja šalia šeimininkų, retkarčiais pakeldami randais nusėtą snukį:
„Ar greit?“. Žmonės su jais leidžiasi į erdvų rūsį, paverstą savotiška arena.
Arenos centras vadinamas pitu – pjautynių vieta. Kvadratinis pitas išklotas šiurkščia danga, kad neslystų šunų pėdos, aptvertas 75-90 cm aukščio medine tvora. Šalia ringo - suolai aštrių pojūčių mėgėjams ir šunų vedliams.
Likus keliolikai minučių iki varžybų šunys prausiami, kad nė vienas nebūtų įtrintas kokiais nuodingais ar atbaidančiais preparatais. Taip atsitikus šuo diskvalifikuojamas.
Prie ringo gali prisiartinti tik šeši asmenys: du vedliai, du pagalbininkai, teisėjas ir laiko fiksuotojas. Kova trunka pora valandų, vieną popietę rungiasi trys šunų poros.
Kiekvienas „gladiatorius“ stengiasi sugriebti priešininką už apatinio žandikaulio, retai kada jie stveria vienas kitam kaip vilkai už gerklės. Patyręs šuo žino: įkandimas varžovui į gerklę gali baigtis priešininko kontrataka. Greitai laimėti gali tik stipriai įkibę į priešininko apatinį žandikaulį.
Šunys treniruojami nuo mažų dienų: bėgioja specialiu judančiu takeliu, nešioja sunkumus, „kabo ore“ – daro viską, kad stiprėtų raumenys. Jie laikosi dietos – ribojamas pašaras, net vanduo (mažesnis vandens kiekis pristabdo kraujavimą, o pasakaitės apie ringe trykštančius kraujo fontanus tėra tik pasakaitės). Netiesa, kad šunys pjaunasi mirtinai, nė vienas šeimininkas šito nenori ir neleidžia. Augintiniai lieka gyvi, tačiau kartais nebepakyla dėl baisaus fizinio išsekimo.
Ričardas F. Stratonas – pitbulterjerų veisėjas, daugelio knygų ir straipsnių autorius neigia gandus, kad šunų pjautynėmis domisi asocialūs ar nesveikų polinkių turintys žmonės. Pats Stratonas yra baigęs aukštąjį mokslą, dirba mokytoju, augina du vaikus. Jo nuomone šunų kovos egzistuoja nuo civilizacijos aušros ir legaliai ar ne egzistuos ir ateityje. Beje, šios pjautynės legalizuotos Japonijoje. Stratonas siūlo jas legalizuoti visur, tačiau įvesti labai griežtas taisykles ir kontroliuoti šią veiklą.
Žmonėms boksuojantis dažniausiai laimi daugiau sugebantis, sportiškesnis, talentingesnis. Žmonės, žinoma nesikandžioja, o kievienas atsitiktinis įdrėskimas laikomas sužalojimu. Jei būtų galima išmokyti šuis grumtis nesikandžiojant... Bet ši svajonė neįgyvendinama, todėl įvairūs Stratono argumentai nėra įtikinantys. Jis teigia, kad kovos tikslas išsiaiškinti drąsiausią šunį, bet ne žudiką. Tad jei bent vienas „gladiatorius“ išsigąstų ar susvyruotų, derėtų nutraukti pjautynes ir skelbti jo priešininką nugalėtoju. Deja, pitbulterjerai, nejaučiantys nei baimės nei skausmo, niekada išgąsčio ringe ir neparodys, išlikimo instinktas jiems nebūdingas.
Stratonas mano, kad pitbulterjerai, daugelį šimtmečių veisti pjautynėms, pakeliantys fizinį skausmą, nenusižengia savo prigimčiai. Kitaip sakant, žmonės tarsi pateisina savo veiklą: „Juk tam jie ir išveisti!“. Bet juk kaunantis galima pamatyti ir bulterjerus, amerikiečių stafordšyro terjerus, ir kitų veislių šunis. Tikrai nederėtų manyti, kad pitbulterjerai nekenčia skausmo. Kažin, ar jie savo noru keistų ramų gyvenimą šalia brangaus šeimininko į kruvinas skerdynes arenoje. Deja, jie nieko pasakyti negali...
Pasak Stratono, jei medžiojantis terjeras sudrasko lapę, viskas normalu, o besikaunantis šuo – baisi nuodėmė? „Kodėl vieniems leidžiama, o kitiems – ne?“ – klausia veisėjas.
Žmonės prieš pjautynes stato nemenkas sumas, vieni laimi, kiti pralošia, bet patiria aštrių, tik jiems vieniems malonių pojūčių. Ar nebus visų šių ilgų diskusijų pagrindinis svertas – dideli pinigai, noras pasipelnyti. O gyvūno sveikata, būsena, jo teisės – tik menkaverčiai trupinėliai skerdynių sumanytojų puotoje...
Pagal užsienio spaudą parengė
Vaiva Uzdilaitė
Šįkart – Mičigano valstija. Prie neišvaizdaus, apšepusio nemo rikiuojasi vis daugiau automobilių su šunų narvais. Iš mašinų išlipantys žmonės vedasi raumeningus trumpaplaukius pitbulterjerus – vadinamuosius šunis gladiatorius. Augintiniai neloja, neurzgia, tylomis risnoja šalia šeimininkų, retkarčiais pakeldami randais nusėtą snukį:
„Ar greit?“. Žmonės su jais leidžiasi į erdvų rūsį, paverstą savotiška arena.
Arenos centras vadinamas pitu – pjautynių vieta. Kvadratinis pitas išklotas šiurkščia danga, kad neslystų šunų pėdos, aptvertas 75-90 cm aukščio medine tvora. Šalia ringo - suolai aštrių pojūčių mėgėjams ir šunų vedliams.
Likus keliolikai minučių iki varžybų šunys prausiami, kad nė vienas nebūtų įtrintas kokiais nuodingais ar atbaidančiais preparatais. Taip atsitikus šuo diskvalifikuojamas.
Prie ringo gali prisiartinti tik šeši asmenys: du vedliai, du pagalbininkai, teisėjas ir laiko fiksuotojas. Kova trunka pora valandų, vieną popietę rungiasi trys šunų poros.
Kiekvienas „gladiatorius“ stengiasi sugriebti priešininką už apatinio žandikaulio, retai kada jie stveria vienas kitam kaip vilkai už gerklės. Patyręs šuo žino: įkandimas varžovui į gerklę gali baigtis priešininko kontrataka. Greitai laimėti gali tik stipriai įkibę į priešininko apatinį žandikaulį.
Šunys treniruojami nuo mažų dienų: bėgioja specialiu judančiu takeliu, nešioja sunkumus, „kabo ore“ – daro viską, kad stiprėtų raumenys. Jie laikosi dietos – ribojamas pašaras, net vanduo (mažesnis vandens kiekis pristabdo kraujavimą, o pasakaitės apie ringe trykštančius kraujo fontanus tėra tik pasakaitės). Netiesa, kad šunys pjaunasi mirtinai, nė vienas šeimininkas šito nenori ir neleidžia. Augintiniai lieka gyvi, tačiau kartais nebepakyla dėl baisaus fizinio išsekimo.
Ričardas F. Stratonas – pitbulterjerų veisėjas, daugelio knygų ir straipsnių autorius neigia gandus, kad šunų pjautynėmis domisi asocialūs ar nesveikų polinkių turintys žmonės. Pats Stratonas yra baigęs aukštąjį mokslą, dirba mokytoju, augina du vaikus. Jo nuomone šunų kovos egzistuoja nuo civilizacijos aušros ir legaliai ar ne egzistuos ir ateityje. Beje, šios pjautynės legalizuotos Japonijoje. Stratonas siūlo jas legalizuoti visur, tačiau įvesti labai griežtas taisykles ir kontroliuoti šią veiklą.
Žmonėms boksuojantis dažniausiai laimi daugiau sugebantis, sportiškesnis, talentingesnis. Žmonės, žinoma nesikandžioja, o kievienas atsitiktinis įdrėskimas laikomas sužalojimu. Jei būtų galima išmokyti šuis grumtis nesikandžiojant... Bet ši svajonė neįgyvendinama, todėl įvairūs Stratono argumentai nėra įtikinantys. Jis teigia, kad kovos tikslas išsiaiškinti drąsiausią šunį, bet ne žudiką. Tad jei bent vienas „gladiatorius“ išsigąstų ar susvyruotų, derėtų nutraukti pjautynes ir skelbti jo priešininką nugalėtoju. Deja, pitbulterjerai, nejaučiantys nei baimės nei skausmo, niekada išgąsčio ringe ir neparodys, išlikimo instinktas jiems nebūdingas.
Stratonas mano, kad pitbulterjerai, daugelį šimtmečių veisti pjautynėms, pakeliantys fizinį skausmą, nenusižengia savo prigimčiai. Kitaip sakant, žmonės tarsi pateisina savo veiklą: „Juk tam jie ir išveisti!“. Bet juk kaunantis galima pamatyti ir bulterjerus, amerikiečių stafordšyro terjerus, ir kitų veislių šunis. Tikrai nederėtų manyti, kad pitbulterjerai nekenčia skausmo. Kažin, ar jie savo noru keistų ramų gyvenimą šalia brangaus šeimininko į kruvinas skerdynes arenoje. Deja, jie nieko pasakyti negali...
Pasak Stratono, jei medžiojantis terjeras sudrasko lapę, viskas normalu, o besikaunantis šuo – baisi nuodėmė? „Kodėl vieniems leidžiama, o kitiems – ne?“ – klausia veisėjas.
Žmonės prieš pjautynes stato nemenkas sumas, vieni laimi, kiti pralošia, bet patiria aštrių, tik jiems vieniems malonių pojūčių. Ar nebus visų šių ilgų diskusijų pagrindinis svertas – dideli pinigai, noras pasipelnyti. O gyvūno sveikata, būsena, jo teisės – tik menkaverčiai trupinėliai skerdynių sumanytojų puotoje...
Pagal užsienio spaudą parengė
Vaiva Uzdilaitė
2010-03-22 20:23:53
