Šunų agresija, nuo ko kyla?

tai stafui žmonių meilė kraujyje (net apsauginiai iš jų nekokie), tik su kitais gyvūnais sunkiau kartais būna, bet irgi socializuojant nemanau kad bus didelių problemų.

Garfas rašė:
>as ir dziaugiuosi, tik bijau kad per laika tai i agresija neperaugtu, nes teko girdeti kad
>kartais bailus sunys vien is tos baimes ir puola..Tikiuosi kad taip nenutiks ir Garfas liks
>visu draugu... Labai smagu ziureti kaip jis atsargiai prieina prie mazu vaiku ir is pasalu
>pradeda juos buciuoti ir su kokiu dziaugsmu pasitinka kiekviena svecia

tai stafui žmonių meilė kraujyje (net apsauginiai iš jų nekokie), tik su kitais gyvūnais sunkiau kartais būna, bet irgi socializuojant nemanau kad bus didelių problemų. <br><br><strong>Garfas rašė:</strong><br>>as ir dziaugiuosi, tik bijau kad per laika tai i agresija neperaugtu, nes teko girdeti kad:n:<br>>kartais bailus sunys vien is tos baimes ir puola..Tikiuosi kad taip nenutiks ir Garfas liks:n:<br>>visu draugu... Labai smagu ziureti kaip jis atsargiai prieina prie mazu vaiku ir is pasalu:n:<br>>pradeda juos buciuoti ir su kokiu dziaugsmu pasitinka kiekviena svecia:)

as ir dziaugiuosi, tik bijau kad per laika tai i agresija neperaugtu, nes teko girdeti kad kartais bailus sunys vien is tos baimes ir puola..Tikiuosi kad taip nenutiks ir Garfas liks visu draugu... Labai smagu ziureti kaip jis atsargiai prieina prie mazu vaiku ir is pasalu pradeda juos buciuoti ir su kokiu dziaugsmu pasitinka kiekviena svecia

džiaukis tik. be to, jis dar jaunas, iki 3 metų daug kas gali pasikeist - jų psichika gan ilgai formuojas. Šiaip mažų šunų be reikalo jokie normalūs didesni šunys nepjauna (būna, kad tas pats šuo gerais sutaria su mažiukais, o putoja prieš didelius).
Ir žiūrint koks tas gulėjimas. Tora irgi mėgsta atsigult, kai prie jos koks nedidelis šuo artėja - "susirpastina", tik vėliau staiga pašoka ir svetimi šunys paprastai išsigąsta ir pabėga

Garfas rašė:
>o dabar as papaskosiu apie musu situacija. Garfas yra be dokumentu ir ji mes pasiememe labai
>anksti, jam buvo tik 3 savaites. Nenorejome laukti ilgiau nes kalytes seiminike buvo
>pasiruosusi atsikratyti visos vados, todel galima sakyti tai buvo savotiska gelbejimo akcija.
>Nuo pat pradziu Garfas buvo nedrasus, bet labai meilus, niekada nerode jokios agresijos, ir net
>pamates pekinesa krisdavo kojytem i virsu. Vieninteli karta jis ikando kaimynu suniukui kai sis
>ciupo man i kulni,ir tai neliko jokiu kandimo pasekmiu, tik kailiukas suslapo. Atrodo viskas
>butu gerai, suo draugiskas, neagresyvus, bet ar ateiti nebus taip kad tas perdetas jo
>nuolankumas virs agresija? Ar normalu kad tokio dydzio suo pekineso akivaizdoje stovi tik tada
>kai as salia, o jei manes nera jis guli ir nesikelia? kaip manot, ar tas jo nuolankumas nera
>perdetas?

džiaukis tik. be to, jis dar jaunas, iki 3 metų daug kas gali pasikeist - jų psichika gan ilgai formuojas. Šiaip mažų šunų be reikalo jokie normalūs didesni šunys nepjauna (būna, kad tas pats šuo gerais sutaria su mažiukais, o putoja prieš didelius). <br>Ir žiūrint koks tas gulėjimas. Tora irgi mėgsta atsigult, kai prie jos koks nedidelis šuo artėja - "susirpastina", tik vėliau staiga pašoka ir svetimi šunys paprastai išsigąsta ir pabėga :D <br><br><strong>Garfas rašė:</strong><br>>o dabar as papaskosiu apie musu situacija. Garfas yra be dokumentu ir ji mes pasiememe labai:n:<br>>anksti, jam buvo tik 3 savaites. Nenorejome laukti ilgiau nes kalytes seiminike buvo:n:<br>>pasiruosusi atsikratyti visos vados, todel galima sakyti tai buvo savotiska gelbejimo akcija.:n:<br>>Nuo pat pradziu Garfas buvo nedrasus, bet labai meilus, niekada nerode jokios agresijos, ir net:n:<br>>pamates pekinesa krisdavo kojytem i virsu. Vieninteli karta jis ikando kaimynu suniukui kai sis:n:<br>>ciupo man i kulni,ir tai neliko jokiu kandimo pasekmiu, tik kailiukas suslapo. Atrodo viskas:n:<br>>butu gerai, suo draugiskas, neagresyvus, bet ar ateiti nebus taip kad tas perdetas jo:n:<br>>nuolankumas virs agresija? Ar normalu kad tokio dydzio suo pekineso akivaizdoje stovi tik tada:n:<br>>kai as salia, o jei manes nera jis guli ir nesikelia? kaip manot, ar tas jo nuolankumas nera:n:<br>>perdetas?

o dabar as papaskosiu apie musu situacija. Garfas yra be dokumentu ir ji mes pasiememe labai anksti, jam buvo tik 3 savaites. Nenorejome laukti ilgiau nes kalytes seiminike buvo pasiruosusi atsikratyti visos vados, todel galima sakyti tai buvo savotiska gelbejimo akcija. Nuo pat pradziu Garfas buvo nedrasus, bet labai meilus, niekada nerode jokios agresijos, ir net pamates pekinesa krisdavo kojytem i virsu. Vieninteli karta jis ikando kaimynu suniukui kai sis ciupo man i kulni,ir tai neliko jokiu kandimo pasekmiu, tik kailiukas suslapo. Atrodo viskas butu gerai, suo draugiskas, neagresyvus, bet ar ateiti nebus taip kad tas perdetas jo nuolankumas virs agresija? Ar normalu kad tokio dydzio suo pekineso akivaizdoje stovi tik tada kai as salia, o jei manes nera jis guli ir nesikelia? kaip manot, ar tas jo nuolankumas nera perdetas?

Cuba, dėl šunų - taip. Dėl laiko - dauguma ilgųjų straipsnių rašyti tada, kai studijavau arba kurį laiką nedirbau, tad taip, tada laisvo laiko turėjau Be to,turiu dievo dovaną - kaupti, sintetinti informaciją ir rašyti. Dabar ir darbe esu į tą patį įkinkyta, tad galiu laisvai papildomai ir internete palakstyti.
Beje, domėtis galima daugeliu dalykų. Kitos randa galybę laiko nagų lakams ir soliariumams, o aš randu laiko tiems dalykams, kurie man įdomūs (+ kai nori, netrunki, dar yra ir savaitgaliai... be to, nemėgstu vaidint begaliniai užimto žmogaus, nes ypatingai darbais užverstam žmogui siūlyčiau ir apie šunį pamiršti) ir su šunų agresija tai, deja, nė kiek nesusiję.

Cuba rašė:
>Agiesha,
>na arba turi labai daug laisvo laiko arba tikrai, neįsižeisk, esi pamišus dėl šunų
>Kaip sakiau, nesidomiu nei parodom, nei nei veisimu, man šuo yra tik šuo,draugas ir
>kompanijonas, ir nesureikšmino to Jei turėčiau daugiau laiko, tikrai pasidomėčiau,
>juk daug ką galima rast šitose platybėse, bet per dieną duok die galiu rast valandą
>praleist prie kompiuterio.... o kartais taip norėtųsi pasiknaisiot po visur....

Cuba, dėl šunų - taip. Dėl laiko - dauguma ilgųjų straipsnių rašyti tada, kai studijavau arba kurį laiką nedirbau, tad taip, tada laisvo laiko turėjau :) Be to,turiu dievo dovaną - kaupti, sintetinti informaciją ir rašyti. Dabar ir darbe esu į tą patį įkinkyta, tad galiu laisvai papildomai ir internete palakstyti. <br>Beje, domėtis galima daugeliu dalykų. Kitos randa galybę laiko nagų lakams ir soliariumams, o aš randu laiko tiems dalykams, kurie man įdomūs (+ kai nori, netrunki, dar yra ir savaitgaliai... be to, nemėgstu vaidint begaliniai užimto žmogaus, nes ypatingai darbais užverstam žmogui siūlyčiau ir apie šunį pamiršti) ir su šunų agresija tai, deja, nė kiek nesusiję. <br><br><strong>Cuba rašė:</strong><br>>Agiesha,<br>>na arba turi labai daug laisvo laiko arba tikrai, neįsižeisk, esi pamišus dėl šunų :D:n:<br>>Kaip sakiau, nesidomiu nei parodom, nei nei veisimu, man šuo yra tik šuo,draugas ir:n:<br>>kompanijonas, ir nesureikšmino to =) Jei turėčiau daugiau laiko, tikrai pasidomėčiau,:n:<br>>juk daug ką galima rast šitose platybėse, bet per dieną duok die galiu rast valandą:n:<br>>praleist prie kompiuterio.... o kartais taip norėtųsi pasiknaisiot po visur.... :verkiu:

Agiesha,
na arba turi labai daug laisvo laiko arba tikrai, neįsižeisk, esi pamišus dėl šunų Kaip sakiau, nesidomiu nei parodom, nei nei veisimu, man šuo yra tik šuo,draugas ir kompanijonas, ir nesureikšmino to Jei turėčiau daugiau laiko, tikrai pasidomėčiau, juk daug ką galima rast šitose platybėse, bet per dieną duok die galiu rast valandą praleist prie kompiuterio.... o kartais taip norėtųsi pasiknaisiot po visur....

nu cia tiek priraset kad tingiu skaityt,manau daug ka reiskia ir veisle,bet pagrindinis budas yra auklejimas

oi, Cuba, aš neišdėjau tavęs į šuns dienas, nes jei tikrai tą padaryčiau, tu tikrai tą pastebėtum mano kai visi šunys buvo skirtingų veislių, persioreientavimas nėra toks sunkus ir tikrai yra ką palyginti, pvz., stafas, palyginus su rotveileriu, labai skiriasi. Tik nemanau, kad verta labai atriboti pitbulius nuo stafų. aš pati apie šunis daugybės dalykų neišmanau ir iš tiesų kalbant apie kai kuriuos dalykus, pvz., kilmės linijas, labiau domiuosi pitbulterjerais, nes man jie, jei yra iš senų gerų linijų, atrodo gražesni už daugelį stafų. O šiaip dauguma žmonių sakys, kad šuns agresiją ir pan. lemia tik auklėjimas, nes realiai tie 20 procentų gali ir neprasišviesti, ypač jei superduper gero veisimo šuo pateko pas kokį avigalvį.

Cuba rašė:
>Na nereikia manęs taip išdėti į šuns dienas.... Jau buvau minėjusi, kad tai pirmas
>mano šios veislės šuo, ankščiau turėjau (ir tebeturiu) vok.aviganius, ir nesakau kad
>viską ar kad daug žinau.... Dėl to ir norėjau padiskutuoti, pasidalinti mintim, nelabai
>reikėjo čia taip užversti tokiais rimtais straipsniais...... Tai tikrai skirtingos veislės,
>ir pačiai gan sunku persiorentuoti nuo vieno šuns prie kito, tačiau bandau tai daryti.
>Labai džiaugiuosi kad yra žmonių aktyviai besidominčių apie šunis ir viską kas juos
>liečia, tačiau pati ją įsigijau ne iš veislyno, ir dokumentų neturim, nors tėvai turi
>dok., bet man tas, tiesą pasakius, nėra aktualu. Į parodas nevažiuosiu, man šuo turi būt
>šuo, draugas ir palydovas, kokią užsiauginsiu tokią ir turėsiu, ir vistiek man bus pati
>geriausia iš visų nes jin mano

oi, Cuba, aš neišdėjau tavęs į šuns dienas, nes jei tikrai tą padaryčiau, tu tikrai tą pastebėtum :) mano kai visi šunys buvo skirtingų veislių, persioreientavimas nėra toks sunkus ir tikrai yra ką palyginti, pvz., stafas, palyginus su rotveileriu, labai skiriasi. Tik nemanau, kad verta labai atriboti pitbulius nuo stafų. aš pati apie šunis daugybės dalykų neišmanau ir iš tiesų kalbant apie kai kuriuos dalykus, pvz., kilmės linijas, labiau domiuosi pitbulterjerais, nes man jie, jei yra iš senų gerų linijų, atrodo gražesni už daugelį stafų. O šiaip dauguma žmonių sakys, kad šuns agresiją ir pan. lemia tik auklėjimas, nes realiai tie 20 procentų gali ir neprasišviesti, ypač jei superduper gero veisimo šuo pateko pas kokį avigalvį. <br><br><strong>Cuba rašė:</strong><br>>Na nereikia manęs taip išdėti į šuns dienas.... :( Jau buvau minėjusi, kad tai pirmas:n:<br>>mano šios veislės šuo, ankščiau turėjau (ir tebeturiu) vok.aviganius, ir nesakau kad:n:<br>>viską ar kad daug žinau.... Dėl to ir norėjau padiskutuoti, pasidalinti mintim, nelabai:n:<br>>reikėjo čia taip užversti tokiais rimtais straipsniais...... Tai tikrai skirtingos veislės,:n:<br>>ir pačiai gan sunku persiorentuoti nuo vieno šuns prie kito, tačiau bandau tai daryti. =) :n:<br>>Labai džiaugiuosi kad yra žmonių aktyviai besidominčių apie šunis ir viską kas juos:n:<br>>liečia, tačiau pati ją įsigijau ne iš veislyno, ir dokumentų neturim, nors tėvai turi:n:<br>>dok., bet man tas, tiesą pasakius, nėra aktualu. Į parodas nevažiuosiu, man šuo turi būt:n:<br>>šuo, draugas ir palydovas, kokią užsiauginsiu tokią ir turėsiu, ir vistiek man bus pati:n:<br>>geriausia iš visų nes jin mano :vartau_akis:

Na nereikia manęs taip išdėti į šuns dienas.... Jau buvau minėjusi, kad tai pirmas mano šios veislės šuo, ankščiau turėjau (ir tebeturiu) vok.aviganius, ir nesakau kad viską ar kad daug žinau.... Dėl to ir norėjau padiskutuoti, pasidalinti mintim, nelabai reikėjo čia taip užversti tokiais rimtais straipsniais...... Tai tikrai skirtingos veislės, ir pačiai gan sunku persiorentuoti nuo vieno šuns prie kito, tačiau bandau tai daryti. Labai džiaugiuosi kad yra žmonių aktyviai besidominčių apie šunis ir viską kas juos liečia, tačiau pati ją įsigijau ne iš veislyno, ir dokumentų neturim, nors tėvai turi dok., bet man tas, tiesą pasakius, nėra aktualu. Į parodas nevažiuosiu, man šuo turi būt šuo, draugas ir palydovas, kokią užsiauginsiu tokią ir turėsiu, ir vistiek man bus pati geriausia iš visų nes jin mano

Cuba, surask paprastą mirtingąjį ir paklausk jo, kuo pitas nuo stafo skiriasi, kai daugelis rimtų kinologų vis dar diskutuoja, ar čia skirtingos veislės, ar tik tos pačios veislės tipas. Jei būčiau rašiusi apie kokius vokiečių aviganius, tada suprasčiau tokius žodžius. Aišku, dabartinis tikras stafas nuo tikro pito skiriasi, ypač jei kalbėsim apie skirtumus tarp parodų Stafordšyro terjerų ir kovinių linijų pitbulterjerų (bet šiuo atveju skiriasi ir show, ir kovinių linijų pitai), bet nereikia pamiršti ir to fakto, kad JAV pilna šunų, kurie AKC registruoti kaip stafai, o UKC – kaip pitai. Ieškodama savo kalės protėvių intike radau, kad tarp jų yra ir pitų, o taip greičiausiai yra tik todėl, kad tas pats šuo registruotas ir AKC, ir UKC, ir yra žinomesnis UKC kaip pitas. Daugeliu atvejų stafus ir pitus drauge aš tiesiog vadinu pitbulterjerų tipo šunims, kaip ir dalyje savo straipsnelio, ypač kalbant apie jų pradinę istoriją iki atsiskyrimo ir kai kurias būdo ar pritaikymo savybes (nors jos truputį skiriasi, bet paprastas „vartotojas“ to irgi nepajus). + paskutinis faktas – visuose forumuose stafų ir pitų augintojai sutaria, Lietuvos stafų forume yra ir pitbulterjerų, kai buvo pitų forumas, lankėsi jame ir stafistai, Uniteddogs klubuos irgi šių veislių šunys susimaišę, Anglijos forumuos irgi panaši padėtis – pvz., mane su Tora labai šiltai priėmė didelis anglakalbių pitbulistų forumas, tad neverta išskirti pitbulių kaip kokių šarpėjų ar vokiečių aviganių, kalbant apie stafus (beje, duodu rankytes nukapoti, kad iš čia esančių nedaugelis turi tikrus stafus)...
O štai dabar įdomumo dėlei pakeičiu veislių pavadinimus savo straipsnyje ir pasakyk tu man, kas čionai netinka artimiausiam pitbulterjero broliukui stafui?

Ginčuose agresyvių šunų tema paprastai galima išskirti dvi stovyklas. Viena jų teigia, kad šunų elgsena priklauso tik nuo auklėjimo, kita – kad elgseną lemia tik genetika. Nė vienas požiūris nėra teisingas, kadangi šuns elgsena priklauso ir nuo auklėjimo, ir nuo genų. Būtent dėl šios kombinacijos kiekvienas šuo yra individas.
Genai lemia šuns fizinę išvaizdą ir temperamentą (grubiai paėmus melancholikas, flegmatikas, sangvinikas, cholerikas). Temperamentas nelemia visų šuns būdo bruožų – jie atsiranda veikiant aplinkai, tačiau dresuojant bei auklėjant šunį būtina atsižvelgti į jo temperamentą. Beje, elgseną galima pakeisti – iš prigimties draugiškas šuo, jei auginamas ne pagal paskirtį, gali kandžiotis.
John Paul Scott tyrė, ar vien veisimo būdu galima išvesti labai agresyvių pelių veislę. Paaiškėjo, kad neišprovokuota agresija nepaveldima, iš kartos į kartą perduodamas tik tam tikras „slenkstis“ (nuo jo „aukščio“ priklauso agresijos laipsnis) ir fizinės, kovojimui tinkamesnės savybės. Genetiškai šuo neturi jokio mechanizmo, verčiančio pulti be priežasties. Gyvūno savininkas genų pakeisti negali, bet jis gali kontroliuoti aplinką ir augintinio elgseną.
Paprastai savininkai agresija susidomi tik tada, kai jų augintinis ką nors užpuola. Būtina suprasti, kad agresijos yra labai daug rūšių – tarkim, savo maistą agresyviai saugantis šuo nebūtinai turi pasižymėti ir grobio agresija, o agresyvus kitiems šunims augintinis nebūtinai kąs žmogui. Trumpai ir glaustai pabandysiu apibūdinti įprastines agresijos formas: vietą gaujoje šunys nustato kovodami, nors paprastai iki pjautynių prieinama retai; gan dažna teritorinė agresija – šuo gina savo teritoriją, miego vietą, šiai agresijos rūšiai dažnai priskiriamas ir žaislų saugojimas; kai kurie šunys būna nepaprastai savininkiški maisto atžvilgiu; apsišuniavusi kalė gali užpulti nepažįstamą individą, kuris lenda prie jos mažylių; agresija dėl hormonų kaltės – įrodyta, kad nekastruoti ar nesterilizuoti šunys dažniau būna agresyvūs; grobio agresija – šunys instinktyviai persekioja, gaudo ir drasko tuos objektus, kuriuos laiko grobiu. Dėl pastarosios priežasties kai kurie menkai socializuoti šunys gali pulti mažus vaikus. Agresyvų elgesį gali iššaukti ir sveikatos sutrikimai – segantys, jaučiantys skausmus, turintys psichikos sutrikimų ar navikų smegenyse šunys gali pulti be aiškiai matomos priežasties. Būna ir taip, kad šuo, negalėdamas pasiekti agresiją keliančio objekto, išsikrauna ant arčiausiai esančio individo. Šunys, pasižymintys didele ar sunkiai valdoma agresija., iš tiesų labai kankinasi ir nėra laimingi.
Tarp pitbulterjerų tipo atstovų labiausiai paplitusi agresija šunims (tačiau tai nėra neginčijamas veislės bruožas – yra ir be galo draugiškų su kitais gentainiais stafų). Skirtingai nuo kitų agresijos formų, kurios gali būti nukreiptos į žmones, ši susijusi tik su šunimis. Agresija žmonėms stafų tarpe nėra tipiškas požymis, ji negali būti nei skatinama, nei toleruojama.
Kiekvieną agresijos formą galima valdyti ir kontroliuoti (dauguma žmonių to nesupranta, tad šunis arba išmeta, arba eutanazuoja). Nepatyrę šunų savininkai agresijos klausimais turėtų kreiptis į specialistus. Net puikiai išauklėtas, socializuotas, draugiškas su žmonėmis stafas gali pykti ant kitų šunų. Atsakingi šeimininkai tokius augintinius laiko namie, neleidžia jiems kontaktuoti su kitais šunimis, dresuoja ir pan. Žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai apie šunų išpuolius – neatsakingų savininkų kaltė.
Agresija šunims pitbulterjerų tipo šunims vystosi dažniausiai nuo 9 – 24 mėnesių amžiaus. Geriausia, jei jų savininkai visada būna pasiruošę galimam išpuoliui, nesvarbu, kaip elgiasi augintinis. Beje, su kitais gentainiais stafukus reikia supažindinti kuo anksčiau. Ankstyva socializacija jei ir nepanaikins agresijos, tai bent labai ją sumažins.
Jaunų stafų savininkai galvoja, kad jei jų šuniukas draugiškas kitiems šunims, tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Kartais ši nuomonė būna klaidinga – beveik visi jauni stafai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Kartais agresija kitiems gyvūnams pasireiškia staiga ir netikėtai.
Priežastys, provokuojančios agresiją kitiems šunims: namuose kartu laikomi du dominuojančio charakterio šunys, kurių vienas stafas; drauge laikomi du tos pačios lyties individai ir bent vienas iš jų nekastruotas/nesterilizuotas; netinkamas auklėjimas ir nepakankama socializacija; šuns skatinimas, kuomet jis rodo agresiją; šuniuko atskyrimas nuo motinos anksčiau kaip 8 savaitės ir pan.
Agresijos stiprumas keičiasi priklausomai nuo individo. Vieni stafai pasiunta vos pamatę kitą šunį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai. Svarbu įsidėmėti, kad stafas, pykstantis ant kitų šunų, nėra koks nors išsigimėlis – agresija kitiems šunims šios veislės atstovams yra normalus požymis. Būtent dėl to niekada negalima palikti stafo su kitais šunimis ilgam. Beje, dauguma stafų iš tiesų gerai sutaria su drauge gyvenančiais šunimis, o pyksta tik ant svetimų.
Stafai gali puikiai sutarti su katėmis ir mažesniais gyvūnais. Neretai pasitaiko taip, kad stafas draugauja su sava kate, o svetimas puola – taip yra dėl to, kad šeimininkas šunį socializavo tik su savais gyvūnais, o ne svetimais. Beje, tinkamai išauklėtas stafas gali norėti pjautis ar vaikyti kates, tačiau to nedarys.
Beje, kai kurie šunų savininkai nėra gerai susipažinę su šunų elgsena ir nekaltą žaidimą gali palaikyti agresija.
Dažnai teigiama, kad stafai kanda be jokios priežasties ar neperspėję. Iš tiesu daugeliu atvejų prieš puldami šie šunys būdavo labai sujaudintos būsenos. Vienas pitas nužudė šeimininko kūdikį, nes tas, pjaudamas veją, paliko jį su vaiku, nors puikiai žinojo, kad šuo labai susijaudina, pamatęs žoliapjovę.
Kaip kovoti su stafų agresija? Pirmiausia reikia įsitikinti, ar toks šuo apie jį svajojančiam žmogui iš tiesų tinka – jei asmuo neturi laiko socializacijai, stafo trokšta tik dėl įvaizdžio, jei negali net pagalvoti apie energingą šunį, nori augintinio, kuris draugautų su visais sutiktais šunyčiais, jei nori šuns, kuris pyktų ant žmonių, jei net negalvoja apie teritorijos aptvėrimą ar tinkamo voljero įrengimą, jeigu šuo gyvens lauke, jei nesiruošia augintinio mokyti paklusnumo, jei nori šuns, kuris visus metus gyventų lauke, jei nori apsaugos ar sarginio šuns – turėtų iš naujo įvertinti situaciją ir rinktis kitos veislės gyvūną.


kokia daugmaž viso šito IŠVADA?
MAŽDAUG 20 PROCENTŲ UŽ ŠUNS TEMPERAMENTĄ, GALIMUS PSICHIKOS SUTRIKIMUS LEMIA PAVELDĖJIMAS - TODĖL PATARIAMA ŠUNĮ IMTI IŠ GERO VEISLYNO, LIKUSIUS 80 - SOCIALIZACIJA, AUKLĖJIMAS IR PAN. GERO VEISIMO ŠUO, PATEKĘS PAS NORMALŲ ŠEIMININKĄ, NIEKADA NEPRIDARYS PROBLEMŲ. beje, žinau bent vieną istoriją, kaip sugadintas pitbulis, visiškas psichas, pateko į rimto vyruko rankas. Gyvena dabar šuniukas, didelių problemų neturi.


Cuba rašė:
>na čia labai jau daug apie pitbulterjerus, nors klubas nelabai apie juos...

Cuba, surask paprastą mirtingąjį ir paklausk jo, kuo pitas nuo stafo skiriasi, kai daugelis rimtų kinologų vis dar diskutuoja, ar čia skirtingos veislės, ar tik tos pačios veislės tipas. Jei būčiau rašiusi apie kokius vokiečių aviganius, tada suprasčiau tokius žodžius. Aišku, dabartinis tikras stafas nuo tikro pito skiriasi, ypač jei kalbėsim apie skirtumus tarp parodų Stafordšyro terjerų ir kovinių linijų pitbulterjerų (bet šiuo atveju skiriasi ir show, ir kovinių linijų pitai), bet nereikia pamiršti ir to fakto, kad JAV pilna šunų, kurie AKC registruoti kaip stafai, o UKC – kaip pitai. Ieškodama savo kalės protėvių intike radau, kad tarp jų yra ir pitų, o taip greičiausiai yra tik todėl, kad tas pats šuo registruotas ir AKC, ir UKC, ir yra žinomesnis UKC kaip pitas. Daugeliu atvejų stafus ir pitus drauge aš tiesiog vadinu pitbulterjerų tipo šunims, kaip ir dalyje savo straipsnelio, ypač kalbant apie jų pradinę istoriją iki atsiskyrimo ir kai kurias būdo ar pritaikymo savybes (nors jos truputį skiriasi, bet paprastas „vartotojas“ to irgi nepajus). + paskutinis faktas – visuose forumuose stafų ir pitų augintojai sutaria, Lietuvos stafų forume yra ir pitbulterjerų, kai buvo pitų forumas, lankėsi jame ir stafistai, Uniteddogs klubuos irgi šių veislių šunys susimaišę, Anglijos forumuos irgi panaši padėtis – pvz., mane su Tora labai šiltai priėmė didelis anglakalbių pitbulistų forumas, tad neverta išskirti pitbulių kaip kokių šarpėjų ar vokiečių aviganių, kalbant apie stafus (beje, duodu rankytes nukapoti, kad iš čia esančių nedaugelis turi tikrus stafus)...<br>O štai dabar įdomumo dėlei pakeičiu veislių pavadinimus savo straipsnyje ir pasakyk tu man, kas čionai netinka artimiausiam pitbulterjero broliukui stafui? <br><br>Ginčuose agresyvių šunų tema paprastai galima išskirti dvi stovyklas. Viena jų teigia, kad šunų elgsena priklauso tik nuo auklėjimo, kita – kad elgseną lemia tik genetika. Nė vienas požiūris nėra teisingas, kadangi šuns elgsena priklauso ir nuo auklėjimo, ir nuo genų. Būtent dėl šios kombinacijos kiekvienas šuo yra individas. <br>Genai lemia šuns fizinę išvaizdą ir temperamentą (grubiai paėmus melancholikas, flegmatikas, sangvinikas, cholerikas). Temperamentas nelemia visų šuns būdo bruožų – jie atsiranda veikiant aplinkai, tačiau dresuojant bei auklėjant šunį būtina atsižvelgti į jo temperamentą. Beje, elgseną galima pakeisti – iš prigimties draugiškas šuo, jei auginamas ne pagal paskirtį, gali kandžiotis. <br>John Paul Scott tyrė, ar vien veisimo būdu galima išvesti labai agresyvių pelių veislę. Paaiškėjo, kad neišprovokuota agresija nepaveldima, iš kartos į kartą perduodamas tik tam tikras „slenkstis“ (nuo jo „aukščio“ priklauso agresijos laipsnis) ir fizinės, kovojimui tinkamesnės savybės. Genetiškai šuo neturi jokio mechanizmo, verčiančio pulti be priežasties. Gyvūno savininkas genų pakeisti negali, bet jis gali kontroliuoti aplinką ir augintinio elgseną. <br>Paprastai savininkai agresija susidomi tik tada, kai jų augintinis ką nors užpuola. Būtina suprasti, kad agresijos yra labai daug rūšių – tarkim, savo maistą agresyviai saugantis šuo nebūtinai turi pasižymėti ir grobio agresija, o agresyvus kitiems šunims augintinis nebūtinai kąs žmogui. Trumpai ir glaustai pabandysiu apibūdinti įprastines agresijos formas: vietą gaujoje šunys nustato kovodami, nors paprastai iki pjautynių prieinama retai; gan dažna teritorinė agresija – šuo gina savo teritoriją, miego vietą, šiai agresijos rūšiai dažnai priskiriamas ir žaislų saugojimas; kai kurie šunys būna nepaprastai savininkiški maisto atžvilgiu; apsišuniavusi kalė gali užpulti nepažįstamą individą, kuris lenda prie jos mažylių; agresija dėl hormonų kaltės – įrodyta, kad nekastruoti ar nesterilizuoti šunys dažniau būna agresyvūs; grobio agresija – šunys instinktyviai persekioja, gaudo ir drasko tuos objektus, kuriuos laiko grobiu. Dėl pastarosios priežasties kai kurie menkai socializuoti šunys gali pulti mažus vaikus. Agresyvų elgesį gali iššaukti ir sveikatos sutrikimai – segantys, jaučiantys skausmus, turintys psichikos sutrikimų ar navikų smegenyse šunys gali pulti be aiškiai matomos priežasties. Būna ir taip, kad šuo, negalėdamas pasiekti agresiją keliančio objekto, išsikrauna ant arčiausiai esančio individo. Šunys, pasižymintys didele ar sunkiai valdoma agresija., iš tiesų labai kankinasi ir nėra laimingi. <br>Tarp pitbulterjerų tipo atstovų labiausiai paplitusi agresija šunims (tačiau tai nėra neginčijamas veislės bruožas – yra ir be galo draugiškų su kitais gentainiais stafų). Skirtingai nuo kitų agresijos formų, kurios gali būti nukreiptos į žmones, ši susijusi tik su šunimis. Agresija žmonėms stafų tarpe nėra tipiškas požymis, ji negali būti nei skatinama, nei toleruojama. <br>Kiekvieną agresijos formą galima valdyti ir kontroliuoti (dauguma žmonių to nesupranta, tad šunis arba išmeta, arba eutanazuoja). Nepatyrę šunų savininkai agresijos klausimais turėtų kreiptis į specialistus. Net puikiai išauklėtas, socializuotas, draugiškas su žmonėmis stafas gali pykti ant kitų šunų. Atsakingi šeimininkai tokius augintinius laiko namie, neleidžia jiems kontaktuoti su kitais šunimis, dresuoja ir pan. Žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai apie šunų išpuolius – neatsakingų savininkų kaltė. <br>Agresija šunims pitbulterjerų tipo šunims vystosi dažniausiai nuo 9 – 24 mėnesių amžiaus. Geriausia, jei jų savininkai visada būna pasiruošę galimam išpuoliui, nesvarbu, kaip elgiasi augintinis. Beje, su kitais gentainiais stafukus reikia supažindinti kuo anksčiau. Ankstyva socializacija jei ir nepanaikins agresijos, tai bent labai ją sumažins. <br>Jaunų stafų savininkai galvoja, kad jei jų šuniukas draugiškas kitiems šunims, tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Kartais ši nuomonė būna klaidinga – beveik visi jauni stafai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Kartais agresija kitiems gyvūnams pasireiškia staiga ir netikėtai. <br>Priežastys, provokuojančios agresiją kitiems šunims: namuose kartu laikomi du dominuojančio charakterio šunys, kurių vienas stafas; drauge laikomi du tos pačios lyties individai ir bent vienas iš jų nekastruotas/nesterilizuotas; netinkamas auklėjimas ir nepakankama socializacija; šuns skatinimas, kuomet jis rodo agresiją; šuniuko atskyrimas nuo motinos anksčiau kaip 8 savaitės ir pan. <br>Agresijos stiprumas keičiasi priklausomai nuo individo. Vieni stafai pasiunta vos pamatę kitą šunį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai. Svarbu įsidėmėti, kad stafas, pykstantis ant kitų šunų, nėra koks nors išsigimėlis – agresija kitiems šunims šios veislės atstovams yra normalus požymis. Būtent dėl to niekada negalima palikti stafo su kitais šunimis ilgam. Beje, dauguma stafų iš tiesų gerai sutaria su drauge gyvenančiais šunimis, o pyksta tik ant svetimų. <br>Stafai gali puikiai sutarti su katėmis ir mažesniais gyvūnais. Neretai pasitaiko taip, kad stafas draugauja su sava kate, o svetimas puola – taip yra dėl to, kad šeimininkas šunį socializavo tik su savais gyvūnais, o ne svetimais. Beje, tinkamai išauklėtas stafas gali norėti pjautis ar vaikyti kates, tačiau to nedarys. <br>Beje, kai kurie šunų savininkai nėra gerai susipažinę su šunų elgsena ir nekaltą žaidimą gali palaikyti agresija. <br>Dažnai teigiama, kad stafai kanda be jokios priežasties ar neperspėję. Iš tiesu daugeliu atvejų prieš puldami šie šunys būdavo labai sujaudintos būsenos. Vienas pitas nužudė šeimininko kūdikį, nes tas, pjaudamas veją, paliko jį su vaiku, nors puikiai žinojo, kad šuo labai susijaudina, pamatęs žoliapjovę. <br>Kaip kovoti su stafų agresija? Pirmiausia reikia įsitikinti, ar toks šuo apie jį svajojančiam žmogui iš tiesų tinka – jei asmuo neturi laiko socializacijai, stafo trokšta tik dėl įvaizdžio, jei negali net pagalvoti apie energingą šunį, nori augintinio, kuris draugautų su visais sutiktais šunyčiais, jei nori šuns, kuris pyktų ant žmonių, jei net negalvoja apie teritorijos aptvėrimą ar tinkamo voljero įrengimą, jeigu šuo gyvens lauke, jei nesiruošia augintinio mokyti paklusnumo, jei nori šuns, kuris visus metus gyventų lauke, jei nori apsaugos ar sarginio šuns – turėtų iš naujo įvertinti situaciją ir rinktis kitos veislės gyvūną. <br><br> <br>kokia daugmaž viso šito IŠVADA?<br>MAŽDAUG 20 PROCENTŲ UŽ ŠUNS TEMPERAMENTĄ, GALIMUS PSICHIKOS SUTRIKIMUS LEMIA PAVELDĖJIMAS - TODĖL PATARIAMA ŠUNĮ IMTI IŠ GERO VEISLYNO, LIKUSIUS 80 - SOCIALIZACIJA, AUKLĖJIMAS IR PAN. GERO VEISIMO ŠUO, PATEKĘS PAS NORMALŲ ŠEIMININKĄ, NIEKADA NEPRIDARYS PROBLEMŲ. beje, žinau bent vieną istoriją, kaip sugadintas pitbulis, visiškas psichas, pateko į rimto vyruko rankas. Gyvena dabar šuniukas, didelių problemų neturi. <br><br><br><strong>Cuba rašė:</strong><br>>na čia labai jau daug apie pitbulterjerus, nors klubas nelabai apie juos...