Šunų agresija, nuo ko kyla?

Na aš irgi manau kad priklauso nuo auklėjimo na kiek pažįstu kas turi stafą tikrai visi draugiški be priežasties nieko niekam nedaro.O veislės būtent kuri yra su agresija pagal mane nebūna dažnai viska padaro auklėjima kaikurie šeimininkai kaip tik nori kad jie būtu agresingi.

na čia labai jau daug apie pitbulterjerus, nors klubas nelabai apie juos...Aš aišku nieko prieš matyti klube ir kitokių šunų. Bet ne apie tai čia, nesvarbu
Aš tai manau kad priklauso nuo auklėjimo, šuns socializavimo ir ir pačio šeimininko požiūrio į augintinį.Temą kūriau kad padiskutuotume būtent apie stafus, kai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2002m.kovo 12d. įsakymu patvirtino agresyvių veislių sąrašą, kuriame stafai 3-ioj vietoj. Kiek pažįstu šios veislės atstovų, visi draugiški, ir agresyvių neteko matyt.
Juk žvėriu galima padaryti ir visiškai gerą šuniuką, kurie laikomi ramiais draugiškais šeimos šunimis, jei tik skatinsi agresiją. Teko girdėt ir susidurti su žmonėm kurie augina šunis, tamsiam "skaduke" vieną palieka, per dieną kelis kart įmesdami maisto. Tai argi šuo netaps žvėriu?

priklausomai nuo agresijos rūšies.
Ginčuose agresyvių šunų tema paprastai galima išskirti dvi stovyklas. Viena jų teigia, kad šunų elgsena priklauso tik nuo auklėjimo, kita – kad elgseną lemia tik genetika. Nė vienas požiūris nėra teisingas, kadangi šuns elgsena priklauso ir nuo auklėjimo, ir nuo genų. Būtent dėl šios kombinacijos kiekvienas šuo yra individas.
Genai lemia šuns fizinę išvaizdą ir temperamentą (grubiai paėmus melancholikas, flegmatikas, sangvinikas, cholerikas). Temperamentas nelemia visų šuns būdo bruožų – jie atsiranda veikiant aplinkai, tačiau dresuojant bei auklėjant šunį būtina atsižvelgti į jo temperamentą. Beje, elgseną galima pakeisti – iš prigimties draugiškas šuo, jei auginamas ne pagal paskirtį, gali kandžiotis.

John Paul Scott tyrė, ar vien veisimo būdu galima išvesti labai agresyvių pelių veislę. Paaiškėjo, kad neišprovokuota agresija nepaveldima, iš kartos į kartą perduodamas tik tam tikras „slenkstis“ (nuo jo „aukščio“ priklauso agresijos laipsnis) ir fizinės, kovojimui tinkamesnės savybės. Genetiškai šuo neturi jokio mechanizmo, verčiančio pulti be priežasties. Gyvūno savininkas genų pakeisti negali, bet jis gali kontroliuoti aplinką ir augintinio elgseną.
Paprastai savininkai agresija susidomi tik tada, kai jų augintinis ką nors užpuola. Būtina suprasti, kad agresijos yra labai daug rūšių – tarkim, savo maistą agresyviai saugantis šuo nebūtinai turi pasižymėti ir grobio agresija, o agresyvus kitiems šunims augintinis nebūtinai kąs žmogui. Trumpai ir glaustai pabandysiu apibūdinti įprastines agresijos formas: vietą gaujoje šunys nustato kovodami, nors paprastai iki pjautynių prieinama retai; gan dažna teritorinė agresija – šuo gina savo teritoriją, miego vietą, šiai agresijos rūšiai dažnai priskiriamas r žaislų saugojimas; kai kurie šunys būna nepaprastai savininkiški maisto atžvilgiu; apsišuniavusi kalė gali užpulti nepažįstamą individą, kuris lenda prie jos mažylių; agresija dėl hormonų kaltės – įrodyta, kad nekastruoti ar nesterilizuoti šunys dažniau būna agresyvūs; grobio agresija – šunys instinktyviai persekioja, gaudo ir drasko tuos objektus, kuriuos laiko grobiu. Dėl pastarosios priežasties kai kurie menkai socializuoti šunys gali pulti mažus vaikus. Agresyvų elgesį gali iššaukti ir sveikatos sutrikimai – segantys, jaučiantys skausmus, turintys psichikos sutrikimų ar navikų smegenyse šunys gali pulti be aiškiai matomos priežasties. Būna ir taip, kad šuo, negalėdamas pasiekti agresiją keliančio objekto, išsikrauna ant arčiausiai esančio individo. Šunys, pasižymintys didele ar sunkiai valdoma agresija., iš tiesų labai kankinasi ir nėra laimingi.
Tarp pitbulterjerų tipo atstovų labiausiai paplitusi agresija šunims (tačiau tai nėra neginčijamas veislės bruožas – yra ir be galo draugiškų su kitais gentainiais pitų). Skirtingai nuo kitų agresijos formų, kurios gali būti nukreiptos į žmones, ši susijusi tik su šunimis. Agresija žmonėms pitbulterjerų tarpe nėra tipiškas požymis, ji negali būti nei skatinama, nei toleruojama.

Kiekvieną agresijos formą galima valdyti ir kontroliuoti (dauguma žmonių to nesupranta, tad šunis arba išmeta, arba eutanazuoja). Nepatyrę šunų savininkai agresijos klausimais turėtų kreiptis į specialistus. Net puikiai išauklėtas, socializuotas, draugiškas su žmonėmis pitbulterjeras gali pykti ant kitų šunų. Atsakingi šeimininkai tokius augintinius laiko namie, neleidžia jiems kontaktuoti su kitais šunimis, dresuoja ir pan. Žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai apie šunų išpuolius – neatsakingų savininkų kaltė.

Agresija šunims pitbulterjerų tipo šunims vystosi dažniausiai nuo 9 – 24 mėnesių amžiaus. Geriausia, jei jų savininkai visada būna pasiruošę galimam išpuoliui, nesvarbu, kaip elgiasi augintinis. Beje, su kitais gentainiais pitbulterjeriukus reikia supažindinti kuo anksčiau. Ankstyva socializacija jei ir nepanaikins agresijos, tai bent labai ją sumažins.
Jaunų pitbulterjerų savininkai galvoja, kad jei jų šuniukas draugiškas kitiems šunims,tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Kartais ši nuomonė būna klaidinga – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Kartais agresija kitiems gyvūnams pasireiškia staiga ir netikėtai.

Priežastys, provokuojančios agresiją kitiems šunims: namuose kartu laikomi du dominuojančio charakterio šunys, kurių vienas pitbulterjeras; drauge laikomi du tos pačios lyties individai ir bent vienas iš jų nekastruotas/nesterilizuotas; netinkamas auklėjimas ir nepakankama socializacija; šuns skatinimas, kuomet jis rodo agresiją; šuniuko atskyrimas nuo motinos anksčiau kaip 8 savaitės ir pan.

Agresijos stiprumas keičiasi priklausomai nuo individo. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą šunį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai. Svarbu įsidėmėti, kad pitbulterjeras, pykstantis ant kitų šunų, nėra koks nors išsigimėlis – agresija kitiems šunims šios veislės atstovams yra normalus požymis. Būtent dėl to niekada negalima palikti pitbulterjero su kitais šunimis ilgam. Beje, dauguma pitbulterjerų iš tiesų gerai sutaria su drauge gyvenančiais šunimis, o pyksta tik ant svetimų.
Pitbulterjerai gali puikiai sutarti su katėmis ir mažesniais gyvūnais. Neretai pasitaiko taip, kad pitbulis draugauja su sava kate, o svetimas puola – taip yra dėl to, kad šeimininkas šunį socializavo tik su savais gyvūnais, o ne svetimais. Beje, tinkamai išauklėtas pitbulterjeras gali norėti pjautis ar vaikyti kates, tačiau to nedarys.

Beje, kai kurie šunų savininkai nėra gerai susipažinę su šunų elgsena ir nekaltą žaidimą gali palaikyti agresija.

Dažnai teigiama, kad pitbulterjerai kanda be jokios priežasties ar neperspėję. Iš tiesu daugeliu atvejų prieš puldami šie šunys būdavo labai sujaudintos būsenos. Vienas pitas nužudė šeimininko kūdikį, nes tas, pjaudamas veją, paliko jį su vaiku, nors puikiai žinojo, kad šuo labai susijaudina, pamatęs žoliapjovę.

Kaip kovoti su pitbulterjerų agresija? Pirmiausia reikia įsitikinti, ar toks šuo apie jį svajojančiam žmogui iš tiesų tinka – jei asmuo neturi laiko socializacijai, pitbulterjero trokšta tik dėl įvaizdžio, jei negali net pagalvoti apie energingą šunį, nori augintinio, kuris draugautų su visais sutiktais šunyčiais, jei nori šuns, kuris pyktų ant žmonių, jei net negalvoja apie teritorijos aptvėrimą ar tinkamo voljero įrengimą, jeigu šuo gyvens lauke, jei nesiruošia augintinio mokyti paklusnumo, jei nori šuns, kuris visus metus gyventų lauke, jei nori apsaugos ar sarginio šuns – turėtų iš naujo įvertinti situaciją ir rinktis kitos veislės gyvūną.

priklausomai nuo agresijos rūšies. <br>Ginčuose agresyvių šunų tema paprastai galima išskirti dvi stovyklas. Viena jų teigia, kad šunų elgsena priklauso tik nuo auklėjimo, kita – kad elgseną lemia tik genetika. Nė vienas požiūris nėra teisingas, kadangi šuns elgsena priklauso ir nuo auklėjimo, ir nuo genų. Būtent dėl šios kombinacijos kiekvienas šuo yra individas.<br>Genai lemia šuns fizinę išvaizdą ir temperamentą (grubiai paėmus melancholikas, flegmatikas, sangvinikas, cholerikas). Temperamentas nelemia visų šuns būdo bruožų – jie atsiranda veikiant aplinkai, tačiau dresuojant bei auklėjant šunį būtina atsižvelgti į jo temperamentą. Beje, elgseną galima pakeisti – iš prigimties draugiškas šuo, jei auginamas ne pagal paskirtį, gali kandžiotis.<br><br>John Paul Scott tyrė, ar vien veisimo būdu galima išvesti labai agresyvių pelių veislę. Paaiškėjo, kad neišprovokuota agresija nepaveldima, iš kartos į kartą perduodamas tik tam tikras „slenkstis“ (nuo jo „aukščio“ priklauso agresijos laipsnis) ir fizinės, kovojimui tinkamesnės savybės. Genetiškai šuo neturi jokio mechanizmo, verčiančio pulti be priežasties. Gyvūno savininkas genų pakeisti negali, bet jis gali kontroliuoti aplinką ir augintinio elgseną.<br>Paprastai savininkai agresija susidomi tik tada, kai jų augintinis ką nors užpuola. Būtina suprasti, kad agresijos yra labai daug rūšių – tarkim, savo maistą agresyviai saugantis šuo nebūtinai turi pasižymėti ir grobio agresija, o agresyvus kitiems šunims augintinis nebūtinai kąs žmogui. Trumpai ir glaustai pabandysiu apibūdinti įprastines agresijos formas: vietą gaujoje šunys nustato kovodami, nors paprastai iki pjautynių prieinama retai; gan dažna teritorinė agresija – šuo gina savo teritoriją, miego vietą, šiai agresijos rūšiai dažnai priskiriamas r žaislų saugojimas; kai kurie šunys būna nepaprastai savininkiški maisto atžvilgiu; apsišuniavusi kalė gali užpulti nepažįstamą individą, kuris lenda prie jos mažylių; agresija dėl hormonų kaltės – įrodyta, kad nekastruoti ar nesterilizuoti šunys dažniau būna agresyvūs; grobio agresija – šunys instinktyviai persekioja, gaudo ir drasko tuos objektus, kuriuos laiko grobiu. Dėl pastarosios priežasties kai kurie menkai socializuoti šunys gali pulti mažus vaikus. Agresyvų elgesį gali iššaukti ir sveikatos sutrikimai – segantys, jaučiantys skausmus, turintys psichikos sutrikimų ar navikų smegenyse šunys gali pulti be aiškiai matomos priežasties. Būna ir taip, kad šuo, negalėdamas pasiekti agresiją keliančio objekto, išsikrauna ant arčiausiai esančio individo. Šunys, pasižymintys didele ar sunkiai valdoma agresija., iš tiesų labai kankinasi ir nėra laimingi.<br>Tarp pitbulterjerų tipo atstovų labiausiai paplitusi agresija šunims (tačiau tai nėra neginčijamas veislės bruožas – yra ir be galo draugiškų su kitais gentainiais pitų). Skirtingai nuo kitų agresijos formų, kurios gali būti nukreiptos į žmones, ši susijusi tik su šunimis. Agresija žmonėms pitbulterjerų tarpe nėra tipiškas požymis, ji negali būti nei skatinama, nei toleruojama.<br><br>Kiekvieną agresijos formą galima valdyti ir kontroliuoti (dauguma žmonių to nesupranta, tad šunis arba išmeta, arba eutanazuoja). Nepatyrę šunų savininkai agresijos klausimais turėtų kreiptis į specialistus. Net puikiai išauklėtas, socializuotas, draugiškas su žmonėmis pitbulterjeras gali pykti ant kitų šunų. Atsakingi šeimininkai tokius augintinius laiko namie, neleidžia jiems kontaktuoti su kitais šunimis, dresuoja ir pan. Žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai apie šunų išpuolius – neatsakingų savininkų kaltė.<br><br>Agresija šunims pitbulterjerų tipo šunims vystosi dažniausiai nuo 9 – 24 mėnesių amžiaus. Geriausia, jei jų savininkai visada būna pasiruošę galimam išpuoliui, nesvarbu, kaip elgiasi augintinis. Beje, su kitais gentainiais pitbulterjeriukus reikia supažindinti kuo anksčiau. Ankstyva socializacija jei ir nepanaikins agresijos, tai bent labai ją sumažins.<br>Jaunų pitbulterjerų savininkai galvoja, kad jei jų šuniukas draugiškas kitiems šunims,tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Kartais ši nuomonė būna klaidinga – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Kartais agresija kitiems gyvūnams pasireiškia staiga ir netikėtai.<br><br>Priežastys, provokuojančios agresiją kitiems šunims: namuose kartu laikomi du dominuojančio charakterio šunys, kurių vienas pitbulterjeras; drauge laikomi du tos pačios lyties individai ir bent vienas iš jų nekastruotas/nesterilizuotas; netinkamas auklėjimas ir nepakankama socializacija; šuns skatinimas, kuomet jis rodo agresiją; šuniuko atskyrimas nuo motinos anksčiau kaip 8 savaitės ir pan.<br><br>Agresijos stiprumas keičiasi priklausomai nuo individo. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą šunį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai. Svarbu įsidėmėti, kad pitbulterjeras, pykstantis ant kitų šunų, nėra koks nors išsigimėlis – agresija kitiems šunims šios veislės atstovams yra normalus požymis. Būtent dėl to niekada negalima palikti pitbulterjero su kitais šunimis ilgam. Beje, dauguma pitbulterjerų iš tiesų gerai sutaria su drauge gyvenančiais šunimis, o pyksta tik ant svetimų. <br>Pitbulterjerai gali puikiai sutarti su katėmis ir mažesniais gyvūnais. Neretai pasitaiko taip, kad pitbulis draugauja su sava kate, o svetimas puola – taip yra dėl to, kad šeimininkas šunį socializavo tik su savais gyvūnais, o ne svetimais. Beje, tinkamai išauklėtas pitbulterjeras gali norėti pjautis ar vaikyti kates, tačiau to nedarys.<br><br>Beje, kai kurie šunų savininkai nėra gerai susipažinę su šunų elgsena ir nekaltą žaidimą gali palaikyti agresija.<br><br>Dažnai teigiama, kad pitbulterjerai kanda be jokios priežasties ar neperspėję. Iš tiesu daugeliu atvejų prieš puldami šie šunys būdavo labai sujaudintos būsenos. Vienas pitas nužudė šeimininko kūdikį, nes tas, pjaudamas veją, paliko jį su vaiku, nors puikiai žinojo, kad šuo labai susijaudina, pamatęs žoliapjovę.<br><br>Kaip kovoti su pitbulterjerų agresija? Pirmiausia reikia įsitikinti, ar toks šuo apie jį svajojančiam žmogui iš tiesų tinka – jei asmuo neturi laiko socializacijai, pitbulterjero trokšta tik dėl įvaizdžio, jei negali net pagalvoti apie energingą šunį, nori augintinio, kuris draugautų su visais sutiktais šunyčiais, jei nori šuns, kuris pyktų ant žmonių, jei net negalvoja apie teritorijos aptvėrimą ar tinkamo voljero įrengimą, jeigu šuo gyvens lauke, jei nesiruošia augintinio mokyti paklusnumo, jei nori šuns, kuris visus metus gyventų lauke, jei nori apsaugos ar sarginio šuns – turėtų iš naujo įvertinti situaciją ir rinktis kitos veislės gyvūną.