padekit kas esat su tuo susidure!

va, gal nesupuyks, kad įdedu laiškelį:

"Buvo atėjęs gyvenime toks laikotarpis, kai namie tapo labai tuščia ir nyku. Tuomet prisiminiau, kad tai pakeisti galima ne tik padedant sau, bet ir tiems, kam taip pat reikia kito artumo. Taip atkeliavau į „Pifo“ puslapį, kuriame meiliomis akutėmis žvelgė daugybė įvairaus amžiaus šuniukų. Už Teros žvilgsnis užkliuvo netyčia, tiesą sakant, nežinojau tą akimirką, nei kas tai per veislė, nei kiek jai reikia skirti laiko.
Nuvažiavome susitikti dėl Teros – iš tikrųjų vykome jau apsisprendę ją pasiimti ir tik koks netikėtumas galėjo tam sutrukdyti. Tiesą sakant, pirmą kartą gyvenime pamatėme tokį aktyvų padarėlį – skraidė po patalpą kaip strėlė. Žodžiu, iš karto buvo aišku, kad liūdna namie nebus, gal tik anksčiau nesusidūrus su kiek didesnio dydžio šunimi bei perskaičius kelis straipsnius, kaip amerikiečių stafordšyro terjerai neva puola žmones, pirmą dieną tarpais buvo kiek nejauku. Ypač važiuojant namo, kai Tera sugalvojo, kad jai patinka važiuoti ant priekinės automobilio sėdynės, t. y. man ant kelių.
Namie šuniukas iš karto pasijautė kaip savas. Prabėgo kelis maratonus per kambarius bei susirado kalną „žaislų“ – prieš remontą išmetimui paruoštų senų rūbų bei pluoštą kailių. Pastaruosius naikino kelias dienas, tokiu būdu nuklodama visus paviršius kailinėmis interjero detalėmis. Su senole įname kate puolė iš pirmos dienos draugautis ir porai savaičių perkėlė jos mėgiamas miegojimo vietas į esančias kiek aukščiau lubų.
Tikriausiai dėka laiku atėjusios „Pifo“ pagalbos Tera tikrai nebuvo panaši į likimo nors kiek nuskriaustą šunį – tryško energija ir pradžioje, atrodė, jautėsi tikra namų valdove. Vėliau namie tapo truputį ramesnė, nors, parodžius bent menkiausią siūlymą žaisti, niekada neatsisako mesto iššūkio. Be reikalo, o dažnai net ir su juo balselį retai kada demonstruoja, todėl net pensininkės kaimynės „baisaus agresyvaus“ šuns visiškai nebijo ir skundų nepateikia, o, priešingai, pamačiusios skuba su Tera pasisveikinti.
Kaip jau minėjau, josios aktyvumas pranoko bet kokius lūkesčius, todėl bendrus gyvenimo įpročius teko kiek keisti. Sportinei veislei priskiriamas šuo puikiai pakeičia treniruoklių salę, suteikdamas galimybę kasdien pasivaikščioti, pabėgioti bei atlikti fizinius pratimus kaunantis dėl kokio nors grobio – žaislo ar šakos. Šakas be galo mėgsta (kramtyti), todėl teko gerokai pasukti galvą, kol sugalvojome, kaip atpratinti nuo medžių retinimo miškelyje, tačiau viskas yra įmanoma, jeigu skiriama pakankamai pastangų.
Praėjo beveik metai nuo to laiko, kai Tera tapo šeimos nariu. Nors pradinis požiūris į Terą buvo, prieš ją pasiimant, kad į namus atkeliauja „našlaitė“, kuri kažkodėl neteko šeimininkų, kuriai kaip kokiam žmogui reikia paguodos, tačiau dabar sunku taip kalbėti. Ji – draugė, tikra nenuorama, trokštanti kuo daugiau dėmesio ir savo pačios buvimu užpildanti namus, o meilumu – visus pavergianti."

va, gal nesupuyks, kad įdedu laiškelį:<br><br>"Buvo atėjęs gyvenime toks laikotarpis, kai namie tapo labai tuščia ir nyku. Tuomet prisiminiau, kad tai pakeisti galima ne tik padedant sau, bet ir tiems, kam taip pat reikia kito artumo. Taip atkeliavau į „Pifo“ puslapį, kuriame meiliomis akutėmis žvelgė daugybė įvairaus amžiaus šuniukų. Už Teros žvilgsnis užkliuvo netyčia, tiesą sakant, nežinojau tą akimirką, nei kas tai per veislė, nei kiek jai reikia skirti laiko.<br>Nuvažiavome susitikti dėl Teros – iš tikrųjų vykome jau apsisprendę ją pasiimti ir tik koks netikėtumas galėjo tam sutrukdyti. Tiesą sakant, pirmą kartą gyvenime pamatėme tokį aktyvų padarėlį – skraidė po patalpą kaip strėlė. Žodžiu, iš karto buvo aišku, kad liūdna namie nebus, gal tik anksčiau nesusidūrus su kiek didesnio dydžio šunimi bei perskaičius kelis straipsnius, kaip amerikiečių stafordšyro terjerai neva puola žmones, pirmą dieną tarpais buvo kiek nejauku. Ypač važiuojant namo, kai Tera sugalvojo, kad jai patinka važiuoti ant priekinės automobilio sėdynės, t. y. man ant kelių.<br>Namie šuniukas iš karto pasijautė kaip savas. Prabėgo kelis maratonus per kambarius bei susirado kalną „žaislų“ – prieš remontą išmetimui paruoštų senų rūbų bei pluoštą kailių. Pastaruosius naikino kelias dienas, tokiu būdu nuklodama visus paviršius kailinėmis interjero detalėmis. Su senole įname kate puolė iš pirmos dienos draugautis ir porai savaičių perkėlė jos mėgiamas miegojimo vietas į esančias kiek aukščiau lubų.<br>Tikriausiai dėka laiku atėjusios „Pifo“ pagalbos Tera tikrai nebuvo panaši į likimo nors kiek nuskriaustą šunį – tryško energija ir pradžioje, atrodė, jautėsi tikra namų valdove. Vėliau namie tapo truputį ramesnė, nors, parodžius bent menkiausią siūlymą žaisti, niekada neatsisako mesto iššūkio. Be reikalo, o dažnai net ir su juo balselį retai kada demonstruoja, todėl net pensininkės kaimynės „baisaus agresyvaus“ šuns visiškai nebijo ir skundų nepateikia, o, priešingai, pamačiusios skuba su Tera pasisveikinti.<br>Kaip jau minėjau, josios aktyvumas pranoko bet kokius lūkesčius, todėl bendrus gyvenimo įpročius teko kiek keisti. Sportinei veislei priskiriamas šuo puikiai pakeičia treniruoklių salę, suteikdamas galimybę kasdien pasivaikščioti, pabėgioti bei atlikti fizinius pratimus kaunantis dėl kokio nors grobio – žaislo ar šakos. Šakas be galo mėgsta (kramtyti), todėl teko gerokai pasukti galvą, kol sugalvojome, kaip atpratinti nuo medžių retinimo miškelyje, tačiau viskas yra įmanoma, jeigu skiriama pakankamai pastangų.<br>Praėjo beveik metai nuo to laiko, kai Tera tapo šeimos nariu. Nors pradinis požiūris į Terą buvo, prieš ją pasiimant, kad į namus atkeliauja „našlaitė“, kuri kažkodėl neteko šeimininkų, kuriai kaip kokiam žmogui reikia paguodos, tačiau dabar sunku taip kalbėti. Ji – draugė, tikra nenuorama, trokštanti kuo daugiau dėmesio ir savo pačios buvimu užpildanti namus, o meilumu – visus pavergianti."

kai dirbau pife, buvom priglaudę suaugusią (ir turbūt jau turėjusią mažiukų) amstraffę Terą. Pasižymėjo dideliu aktyvumu (mano Torai toli iki jos), polinkiu daiktų niokojimui, nu vienžo labai aktyvus šuo. Gana greit atsirado nauji šeimininkai. Gyvena bute, turi katę. Praėjus metams, dar buvau gavus laiškelį iš jų - viskas tvarkoj, kalė sutaria su kate, visi gyvi ir sveiki.
čia bonėj irgi yra priglaustų suaugusių stafų. pvz - http://www.bone.lt/bone-parkas/berta41/
siūlau apsilankyt kelis kartus, pažiūrėt kaip šuo elgiasi, pažaist ir tada apsispręsti.

kai dirbau pife, buvom priglaudę suaugusią (ir turbūt jau turėjusią mažiukų) amstraffę Terą. Pasižymėjo dideliu aktyvumu (mano Torai toli iki jos), polinkiu daiktų niokojimui, nu vienžo labai aktyvus šuo. Gana greit atsirado nauji šeimininkai. Gyvena bute, turi katę. Praėjus metams, dar buvau gavus laiškelį iš jų - viskas tvarkoj, kalė sutaria su kate, visi gyvi ir sveiki. <br>čia bonėj irgi yra priglaustų suaugusių stafų. pvz - http://www.bone.lt/bone-parkas/berta41/<br>siūlau apsilankyt kelis kartus, pažiūrėt kaip šuo elgiasi, pažaist ir tada apsispręsti.

1. Kodėl būtent 5 metų stafą norit pasiimti, o ne auginti nuo 2mėn mažą šuniuką?
2. Kodėl jį atiduoda?

seimos drauga reik augynt nuo maziausiu dienu butu geriausia ,tai nemanau ar gerai pradet augint naujiem seimininkam 5 metu stafa.yra pasiemes ne vienas zmogus augint suaugusi suni ir augina , bet kas ir kaip yra ir gali atsitikt, nzn ar susirgs ar dar kas ,daug visko gali but as tai asmeniskai manau tai netas .ziurint kam jums tas suo delko jus ji norit augint,ir kaip augynt

Normalios psichikos suo lengvai prisitiako prie nauju salygu. Svarbiausi klausimai - ar sio suns psichika stabili; koks jo charakteris, budas, temperamentas ir t.t. Bijociau del glaimu buvusiu seimininku auklejimo klaidu.

nezinau, as tai taip pat bijociau, nors specialistai pataria imt keliu metu stafus kur jau susiformaves charakteris. bet kai pats auginu stafa, jam dar tik 4 menesiai, bet siaip jis nieko neklauso isskyrus mane, ten komandas sedet gulet klauso, bet jei jam reikia jis darys ka dares ir jam ka kiti (pav mano drauge kuri kartu gyvena) sako vienodai sviecia, ir kadangi stafas ne toiteljeras tai gali kokia nelaime atsitikt, bet aisku daugiau sansu kad viskas normaliai butu