Ataksija

as tai jau taupau tyrimamas

Siaubas Vargsai gyvuneliai...

na tai nieko nelaukit istirkit savo suniukus nereiks laukt ir galvot ar serga ar ne? nueikit pas vet tereikia kraujo DNR tada i siunta ir issiuskit,aisku manau ne i pasto siunta pasidomekit savo miestuose ar vet daktaro,kaina iseina apie 500lt cia su DNR ir siunta... sekmes ir nebereiks pergyvent...

net negaliu pagalvot,kad mano bafyte gali istikti tas pats.db savaime gaunas idemiai stebet visus jos judesius,elgsena ir pan.baisu ir labai gaila tu vargsu sunyciu...

hm, padirbėjau biškį vakar. kiek pripaikiojau, bet esmė aiški:
Stafai yra pagarsėję kaip pakankamai sveika veislė, nors kartais ir kamuojama tam tikrų paveldimų sutrikimų (širdies ligos, dažniausiai susijusios su vožtuvų problemomis, klubo sąnario bei alkūnės displazija, hipotiroidizmas, progresuojanti akies tinklainės atrofija). Vis dėl to šių šunų savininkai daugybę metų galėjo didžiuotis auginantys pakankamai sveikus ir neproblemiškus gyvūnėlius. Tačiau pastaruoju metu šių šunų mylėtojų pasaulį gąsdina vis dažniau išlendantis paveldimas sutrikimas – cerebralinė ataksija (kas norės paieškoti anglų kalba – Cerebellar Ataxia), dar žinoma kaip smegenėlių žievės degeneracija. Dr. Natasha Olby teigimu, maždaug 39 proc. JAV Stafordšyro terjerų yra šio geno „nešiotojai“ (tarp jų – ir žinomų, garsių stafų linijų atstovai), NSW stafų klubo duomenimis, Prancūzijoje tokių 30 proc. Svarbi priežastis, kodėl ataksija taip labai išplito – ji dar pakankamai nauja, dažnai painiojama su vestibuliarino aparato sutrikimais (simptomai primena vidinės ausies infekciją ar insultą, pasaulyje pilna stafų su klaidingomis diagnozėmis) ir veterinarų sunkiai atpažįstama (kai kurie tai vadina tiesiog „stafų liga“). Be to, ši liga – tai kaip uždelsto veikimo bomba. Šuo gali puikiai sudalyvauti parodose, susilaukti palikuonių (geno nešiotojų), o tik tada išlįs simptomai. Be to, pačią ligą veisiant sunku aptikti – dauguma šunų būna ataksijos nešiotojai, suporavus tokius du, bus 25 procentų tikimybė, kad bėda išlįs.
Atrodo, kad pitbulterjerų tarpe liga „išlenda“ rečiau – atrodo, stafų tarpe liga pastebima nuo kokių 1950 metų, greičiausiai taip atsitiko dėl neatsargaus veisimo. Tokį didelį ligos „mastą“ stafai greičiausiai paveldėjo ne iš pitbulterjerų. Beje, pasigirsta kalbų, kad pitbulterjerai taip pat „išsiveisė“ neurologinį sutrikimą, tik kitokį, negu amstaffai.



Genetika

Kadangi ataksijos atveju labai svarbus paveldėjimas, pasistengsiu kuo paprasčiau paaiškinti tą bėdą. Taigi, kiekvieną požymį lemia du aleliai, genetikai juos žymi raidėmis. Dominantiniai aleliai žymimi didžiosiomis (A), recesyviniai (jų pasireiškimą dominantiniai nustelbia) – mažosiomis (a) raidėmis. Kai organizmas turi du vienodus alelius (AA ar aa), jis vadinamas homozigotiniu, kai skirtingus (Aa) – heterozigotiniu. Du šunys, kurie turi skirtingus alelių rinkinius (AA ir Aa), išoriškai gali atrodyti vienodi. Alelių deriniai po apvaisinimo nusakomi genotipo terminu (pvz., AA – dominantinis homozigotas).

Ataksijos genas nėra dominuojantis – palikuonis turi turėti abi geno dalis, kad būtų nešiotojas (aa). Jei šuo turės tik vieną ligos geną (Aa), jis atrodys sveikas. Toks nešiotojas gali būti sėkmingai veisiamas be problemų, kol netikėtai bus suporiptas su kitu tokiu pačiu nešiotoju.

Jei ligai priskirsime a, o sveikam šuniui – A, suporavus du nešiotojus Aa gausime tokį vaizdą: AA Aa Aa aa – 25 proc. turės ligą, 50 proc. bus nešiotojai, 25 proc. bus sveiki. Suporavus sveiką šunį su nešiotoju (AA x Aa), 50 procentų palikuonių bus sveiki, 50 proc. – ligos nešiotojai.
Poruojant dominantinį homozigotą su šunimi, kurio tyrimai nežinomi, palikuoniai nesirgs, bet gali būti nešiotojai.

Apie ligą

Progresuojanti nervinė abiotrofija, arba ataksija – koordinuojamų judesių pažeidimas. Smegenų liga – tiksliau, smegenėlių degeneracija (labiausiai pažeidžia Purkinje ląsteles).

Smegenėlės sudarytos iš dviejų pusrutulių ir tarp jų esančios neporinės dalies – kirmėlės (vermis). Pusrutulių paviršiuje yra pilkoji smegenėlių dalis, ji sudaro jų žievę. Baltojoje pusrutulių dalyje išsidėsčiusi pilkoji medžiaga, ji vadinama smegenėlių branduoliais. Didesnę smegenėlių dalį sudaro laidai, kuriais jos jungiasi su visais galvos smegenų skyriais ir stuburo smegenimis. Smegenėlės reguliuoja (koordinuoja) judėjimą, palaiko raumenų tonusą, turi įtakos vegetacinėms organizmo funkcijoms (dalyvauja simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos veiklos reguliavime). Purkinje ląstelės koordinuoja smegenėlių veiklą.
Atlikus eksperimentus ir pašalinus smegenėles, gyvūnams pasireikšdavo tokie motorikos sutrikimai: distonija (raumenų tonuso reguliacijos sutrikimai), astenija (raumenų silpnumas), astazija (galvos ir kojų drebėjimas, lingavimas), dezekvilibracija (pusiausvyros praradimas), dismetrija (judėjimo krypties sutrikimas) ir ataksija (judesių koordinacijos sutrikimas, galvos lingavimas į šonus).
Cerebralinė ataksija dažniausiai pasireiškia šunims nuo 2 (kai kuriais atvejais – nuo 1,5) iki 5 (kai kuriais atvejais – iki 8) metų amžiaus. Iš tiesų dėl tikslaus amžiaus įvairūs autoriai ne visai sutinka, pvz., OptiGen (iki galo nesupratau, ką ten jie daro, lyg ir padeda amerikiečiams tarpininkauti su Antagene) sako, kad dažniausiai bėda „prasimuša“ stafui sulaukus 3 – 5, Olby - 4 – 6 metų. Yra dar viena forma, ši pastebima 6 – 8 savaičių amžiaus šuniukų tarpe.

Ataksija prasideda dažniausiai taip pat – šuo tampa šiek tiek kerėpliškas, kartais svyruoja turi problemų posūkiuose, griuvinėja, turi nedidelį galvos tremorą ir koordinacijos praradimą. Galimas dalinis snukio paralyžius, keistas akių judėjimas (nistagmas).
Pastebimas kūno trūkčiojimas, ypač kai šuo guli. Vėliau pažeidžiamos priekinės galūnės, šunį krečia lengvas drebulys, pakinta eisena („gaidžio“ ar „žąsies“ judėjimas). Gyvūnui tampa sunku judėti, jis griūva, ypač lipdamas laiptais ar bandydamas sugauti kamuolį, jis nesugeba užšokti ant lovos. Atsiranda problemų ėdant. Laikui bėgant šuo praranda gebėjimą stovėti be pagalbos. Dažnai šuo išliesėja. Savininkai šunis dažniausiai eutanazuoja paskutinėse ligos stadijose, kai judėjimas būna beveik neįmanomas.
Liga ne visada būna akivaizdi ar aktyviai progresuojanti („klasikinė“). Tarkim, kalei gali būti pablogėjimų rujos metu, o rimčiau jie išlįsti gali tik apsišuniavus. Buvo atvejų, kad simptomai akivaizdžiai pasireiškė 10 metų kalei. Vieniems šunims liga progresuoja itin greitai, kitiems – stebėtinai lėtai. Nuo ataksijos kenčiantys šunys psichiškai būna normalūs, nes liga paveikia tik smegenėles.
iuo metu ligoniukų neįmanoma išgydyti ar žymiai palengvinti jų simptomų. Bendroji anestezija, ruja, veisimas (ypač kalėms) situaciją tik pablogina.

Kai kurie nelaimėliai pradėjo manyti, kad stafų ataksija – tai galvijų kempinligės šuniška forma. JAV amerikiečių stafordšyro terjerų klubas suskubo šiuo gandus paneigti – jau vien dėl to, kad kempinligės atveju pakenkiama įvairios smegenų sritys, ypač pilkoji ir smegenėlės, o stafų ataksijos atveju – tik smegenėlės. Be to, statistiškai įrodyta, kad stafų ataksija paveldima. Atmesta ir tikimybė, kad ligos vystymąsi lemia mitybos būdas ar apsinuodijimas (tiesa, buvo iškelta neįrodyta tikimybė, kad galbūt stafai paveldi kokį nors genetinį polinkį tam tikroms nuodingosioms medžiagoms).

Beje, reikia įsidėmėti ir tai, kad ne visada panašūs požymiai gali būti ir toji paveldima ataksija – kai kurios ligos ar medžiagos taip pat iššaukia panašius simptomus (insultas, smegenų navikai, tam tikros cheminės medžiagos (kalio bromidas), pašalinis vaisų (antiepileptinių) poveikis, vitamino B12 stoka, babeziozė, periferinė neuropatija, galvos smegenų vandenė...
Tyrimai

2008 metų rugsėjį pranešta, kad grupelė prancūzų mokslininkų su Marie Abitbol priešakyje (bendradarbiaudami su amerikiečiais) sukūrė testą, galintį nustatyti, ar šuo yra sveikas, ar nešiotojas, ar serga ataksija. Šunis dėl ataksijos tiria tik viena licencijuota laboratorija Prancūzijoje – Antagene (www.antagene.com). Ji priima stafų DNR pavyzdžius (užsienyje gyvenantys stafų savininkai viską gali sutvarkyti paštu), ištiria juos iš praneša savininkams rezultatus. Ateityje tikimasi testuoti ir JAV. šių testų pagalba ligą galima diagnozuoti dar tada, kai nepasireiškė simptomai.

Apie panašius testus radau ir kituose puslapiuose. Atrodo, Animal Health Trust (www.aht.org.uk) taip pat atlieka šiuos testus, jų tikslumas – 95 – 98 proc., kaina – 54 eurai. Tiesa, stafų kaip tiriamųjų jie nemini ir yra labai sukoncentravę į italų spinonių problemą.

2009 metų sausį Amerikos Stafordšyro terjerų klubas (STCA, amstaff.org) pranešė apie stafų cerebralinės ataksijos duomenų bazės įkūrimą. Pirmus 6 mėnesius (iki 2009 birželio 30) iš besiregistruojančių sveikų šunų mokestis už registraciją nebus imamas. Iš sergančio šuns registraciją mokėti niekada nereikės.

Norima įvesti ir privaloma grynaveislių stafų tyrimą nuo cerebralinės ataksijos (bene pirmiausia tokios oficialios kalbos pasigirdo Australijoje, Naujojo Pietų Velso amerikiečių Stafordšyro terjerų klube) – tai padėtų ateityje geriau kontroliuoti veisimą ir išvengti didelių problemų ateityje.



Kenčia ne tik stafai

Savaime suprantama, nuo paveldimos ataksijos kenčia ne tik stafai. Ji kankina ir kitas šunų veisles, taip pat ir... kai kuriuos arklius (arabų, kai kuriuos ponius), kates (Siamo), avis, Jorkšyro kiaules. 2004 metais JAV finansuotas Džeko Raselo terjerų ataksijos tyrimų projektas. Šių šunų vadose ataksijos požymiai pasireiškia mažiams sulaukus vos 2 – 4 savaičių amžiaus. Vienodai paveikiami tiek patinai, tiek kalytės. Toje pačioje vadoje gimusių šuniukų simptomai gali skirtis – vieni gulės ir net negalės pakilti, kiti su pagalba galės vaikščioti.
Škotų terjerų augintojai taip pat sunerimę dėl ataksijos. Šiems šunims požymiai dažniausiai pasireiškia nuo 6 mėnesių amžiaus. Italų spinonių vardas taip pat dažnai linksniuojamas, kalbant apie šią ligą. Cerebralinė ataksija minima ir kaip labiausiai Australijos kelpius kankinanti genetinė liga, apie kurią selekcininkai atvirai nekalba, nors bėda jų tarpe žinoma jau 20 metų.

Pasikuitusi radau vieną šunų veislių, kurių atstovai kenčia nuo įvairių ataksijos formų, sąrašą. Tiesa, jame problema vadinama „abiotrofija“, lietuvišką terminą nelabai sumąsčiau, bet įtariu, kad tai tas pat... Bėdos pasiskirstę taip:

Naujagimių smegenėlių abiotrofija (labai reta): anglų skalikas, samojedas.

Pogimdyminė smegenėlių abiotrofija:

6 – 12 sav.: Australijos kelpis, borderkolis, Labradoro retriveris

8 – 12 sav. Iki 16 mėn: anglų pointeriai

12 sav.: Erdeilo terjeras

6 mėn.: Berno kalnų šunys, bulterjerai, vokiečių aviganiai

Pilnametystė, vidutinis amžius: amerikiečių Stafordšyro terjerai, senieji anglų aviganiai (bobteilai), Gordono seteriai

10 metų: Bretanės spanieliai

Smegenėlių ir ekstrapiramidinės sistemos branduolių abiotrofija:

6 – 12 sav., iki 1 metų: Kerio mėlynieji terjerai

4 – 12 sav.: šiurkščiaplaukiai koliai, miniatiūriniai pudeliai

visas išsamesnis tekstas:
http://www.blogas.lt/agiesha/469969/amerikieciu-stafordsyro-terjerai-ir-ataksija.html

hm, padirbėjau biškį vakar. kiek pripaikiojau, bet esmė aiški:<br>Stafai yra pagarsėję kaip pakankamai sveika veislė, nors kartais ir kamuojama tam tikrų paveldimų sutrikimų (širdies ligos, dažniausiai susijusios su vožtuvų problemomis, klubo sąnario bei alkūnės displazija, hipotiroidizmas, progresuojanti akies tinklainės atrofija). Vis dėl to šių šunų savininkai daugybę metų galėjo didžiuotis auginantys pakankamai sveikus ir neproblemiškus gyvūnėlius. Tačiau pastaruoju metu šių šunų mylėtojų pasaulį gąsdina vis dažniau išlendantis paveldimas sutrikimas – cerebralinė ataksija (kas norės paieškoti anglų kalba – Cerebellar Ataxia), dar žinoma kaip smegenėlių žievės degeneracija. Dr. Natasha Olby teigimu, maždaug 39 proc. JAV Stafordšyro terjerų yra šio geno „nešiotojai“ (tarp jų – ir žinomų, garsių stafų linijų atstovai), NSW stafų klubo duomenimis, Prancūzijoje tokių 30 proc. Svarbi priežastis, kodėl ataksija taip labai išplito – ji dar pakankamai nauja, dažnai painiojama su vestibuliarino aparato sutrikimais (simptomai primena vidinės ausies infekciją ar insultą, pasaulyje pilna stafų su klaidingomis diagnozėmis) ir veterinarų sunkiai atpažįstama (kai kurie tai vadina tiesiog „stafų liga“). Be to, ši liga – tai kaip uždelsto veikimo bomba. Šuo gali puikiai sudalyvauti parodose, susilaukti palikuonių (geno nešiotojų), o tik tada išlįs simptomai. Be to, pačią ligą veisiant sunku aptikti – dauguma šunų būna ataksijos nešiotojai, suporavus tokius du, bus 25 procentų tikimybė, kad bėda išlįs. <br>Atrodo, kad pitbulterjerų tarpe liga „išlenda“ rečiau – atrodo, stafų tarpe liga pastebima nuo kokių 1950 metų, greičiausiai taip atsitiko dėl neatsargaus veisimo. Tokį didelį ligos „mastą“ stafai greičiausiai paveldėjo ne iš pitbulterjerų. Beje, pasigirsta kalbų, kad pitbulterjerai taip pat „išsiveisė“ neurologinį sutrikimą, tik kitokį, negu amstaffai.<br><br> <br><br>Genetika<br><br>Kadangi ataksijos atveju labai svarbus paveldėjimas, pasistengsiu kuo paprasčiau paaiškinti tą bėdą. Taigi, kiekvieną požymį lemia du aleliai, genetikai juos žymi raidėmis. Dominantiniai aleliai žymimi didžiosiomis (A), recesyviniai (jų pasireiškimą dominantiniai nustelbia) – mažosiomis (a) raidėmis. Kai organizmas turi du vienodus alelius (AA ar aa), jis vadinamas homozigotiniu, kai skirtingus (Aa) – heterozigotiniu. Du šunys, kurie turi skirtingus alelių rinkinius (AA ir Aa), išoriškai gali atrodyti vienodi. Alelių deriniai po apvaisinimo nusakomi genotipo terminu (pvz., AA – dominantinis homozigotas). <br><br>Ataksijos genas nėra dominuojantis – palikuonis turi turėti abi geno dalis, kad būtų nešiotojas (aa). Jei šuo turės tik vieną ligos geną (Aa), jis atrodys sveikas. Toks nešiotojas gali būti sėkmingai veisiamas be problemų, kol netikėtai bus suporiptas su kitu tokiu pačiu nešiotoju.<br><br>Jei ligai priskirsime a, o sveikam šuniui – A, suporavus du nešiotojus Aa gausime tokį vaizdą: AA Aa Aa aa – 25 proc. turės ligą, 50 proc. bus nešiotojai, 25 proc. bus sveiki. Suporavus sveiką šunį su nešiotoju (AA x Aa), 50 procentų palikuonių bus sveiki, 50 proc. – ligos nešiotojai.<br>Poruojant dominantinį homozigotą su šunimi, kurio tyrimai nežinomi, palikuoniai nesirgs, bet gali būti nešiotojai.<br><br> Apie ligą<br><br>Progresuojanti nervinė abiotrofija, arba ataksija – koordinuojamų judesių pažeidimas. Smegenų liga – tiksliau, smegenėlių degeneracija (labiausiai pažeidžia Purkinje ląsteles). <br> <br>Smegenėlės sudarytos iš dviejų pusrutulių ir tarp jų esančios neporinės dalies – kirmėlės (vermis). Pusrutulių paviršiuje yra pilkoji smegenėlių dalis, ji sudaro jų žievę. Baltojoje pusrutulių dalyje išsidėsčiusi pilkoji medžiaga, ji vadinama smegenėlių branduoliais. Didesnę smegenėlių dalį sudaro laidai, kuriais jos jungiasi su visais galvos smegenų skyriais ir stuburo smegenimis. Smegenėlės reguliuoja (koordinuoja) judėjimą, palaiko raumenų tonusą, turi įtakos vegetacinėms organizmo funkcijoms (dalyvauja simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos veiklos reguliavime). Purkinje ląstelės koordinuoja smegenėlių veiklą. <br>Atlikus eksperimentus ir pašalinus smegenėles, gyvūnams pasireikšdavo tokie motorikos sutrikimai: distonija (raumenų tonuso reguliacijos sutrikimai), astenija (raumenų silpnumas), astazija (galvos ir kojų drebėjimas, lingavimas), dezekvilibracija (pusiausvyros praradimas), dismetrija (judėjimo krypties sutrikimas) ir ataksija (judesių koordinacijos sutrikimas, galvos lingavimas į šonus). <br>Cerebralinė ataksija dažniausiai pasireiškia šunims nuo 2 (kai kuriais atvejais – nuo 1,5) iki 5 (kai kuriais atvejais – iki 8) metų amžiaus. Iš tiesų dėl tikslaus amžiaus įvairūs autoriai ne visai sutinka, pvz., OptiGen (iki galo nesupratau, ką ten jie daro, lyg ir padeda amerikiečiams tarpininkauti su Antagene) sako, kad dažniausiai bėda „prasimuša“ stafui sulaukus 3 – 5, Olby - 4 – 6 metų. Yra dar viena forma, ši pastebima 6 – 8 savaičių amžiaus šuniukų tarpe.<br><br>Ataksija prasideda dažniausiai taip pat – šuo tampa šiek tiek kerėpliškas, kartais svyruoja turi problemų posūkiuose, griuvinėja, turi nedidelį galvos tremorą ir koordinacijos praradimą. Galimas dalinis snukio paralyžius, keistas akių judėjimas (nistagmas). <br>Pastebimas kūno trūkčiojimas, ypač kai šuo guli. Vėliau pažeidžiamos priekinės galūnės, šunį krečia lengvas drebulys, pakinta eisena („gaidžio“ ar „žąsies“ judėjimas). Gyvūnui tampa sunku judėti, jis griūva, ypač lipdamas laiptais ar bandydamas sugauti kamuolį, jis nesugeba užšokti ant lovos. Atsiranda problemų ėdant. Laikui bėgant šuo praranda gebėjimą stovėti be pagalbos. Dažnai šuo išliesėja. Savininkai šunis dažniausiai eutanazuoja paskutinėse ligos stadijose, kai judėjimas būna beveik neįmanomas.<br>Liga ne visada būna akivaizdi ar aktyviai progresuojanti („klasikinė“). Tarkim, kalei gali būti pablogėjimų rujos metu, o rimčiau jie išlįsti gali tik apsišuniavus. Buvo atvejų, kad simptomai akivaizdžiai pasireiškė 10 metų kalei. Vieniems šunims liga progresuoja itin greitai, kitiems – stebėtinai lėtai. Nuo ataksijos kenčiantys šunys psichiškai būna normalūs, nes liga paveikia tik smegenėles. <br>iuo metu ligoniukų neįmanoma išgydyti ar žymiai palengvinti jų simptomų. Bendroji anestezija, ruja, veisimas (ypač kalėms) situaciją tik pablogina.<br><br>Kai kurie nelaimėliai pradėjo manyti, kad stafų ataksija – tai galvijų kempinligės šuniška forma. JAV amerikiečių stafordšyro terjerų klubas suskubo šiuo gandus paneigti – jau vien dėl to, kad kempinligės atveju pakenkiama įvairios smegenų sritys, ypač pilkoji ir smegenėlės, o stafų ataksijos atveju – tik smegenėlės. Be to, statistiškai įrodyta, kad stafų ataksija paveldima. Atmesta ir tikimybė, kad ligos vystymąsi lemia mitybos būdas ar apsinuodijimas (tiesa, buvo iškelta neįrodyta tikimybė, kad galbūt stafai paveldi kokį nors genetinį polinkį tam tikroms nuodingosioms medžiagoms).<br><br>Beje, reikia įsidėmėti ir tai, kad ne visada panašūs požymiai gali būti ir toji paveldima ataksija – kai kurios ligos ar medžiagos taip pat iššaukia panašius simptomus (insultas, smegenų navikai, tam tikros cheminės medžiagos (kalio bromidas), pašalinis vaisų (antiepileptinių) poveikis, vitamino B12 stoka, babeziozė, periferinė neuropatija, galvos smegenų vandenė... <br>Tyrimai<br><br>2008 metų rugsėjį pranešta, kad grupelė prancūzų mokslininkų su Marie Abitbol priešakyje (bendradarbiaudami su amerikiečiais) sukūrė testą, galintį nustatyti, ar šuo yra sveikas, ar nešiotojas, ar serga ataksija. Šunis dėl ataksijos tiria tik viena licencijuota laboratorija Prancūzijoje – Antagene (www.antagene.com). Ji priima stafų DNR pavyzdžius (užsienyje gyvenantys stafų savininkai viską gali sutvarkyti paštu), ištiria juos iš praneša savininkams rezultatus. Ateityje tikimasi testuoti ir JAV. šių testų pagalba ligą galima diagnozuoti dar tada, kai nepasireiškė simptomai.<br><br>Apie panašius testus radau ir kituose puslapiuose. Atrodo, Animal Health Trust (www.aht.org.uk) taip pat atlieka šiuos testus, jų tikslumas – 95 – 98 proc., kaina – 54 eurai. Tiesa, stafų kaip tiriamųjų jie nemini ir yra labai sukoncentravę į italų spinonių problemą. <br><br>2009 metų sausį Amerikos Stafordšyro terjerų klubas (STCA, amstaff.org) pranešė apie stafų cerebralinės ataksijos duomenų bazės įkūrimą. Pirmus 6 mėnesius (iki 2009 birželio 30) iš besiregistruojančių sveikų šunų mokestis už registraciją nebus imamas. Iš sergančio šuns registraciją mokėti niekada nereikės.<br><br>Norima įvesti ir privaloma grynaveislių stafų tyrimą nuo cerebralinės ataksijos (bene pirmiausia tokios oficialios kalbos pasigirdo Australijoje, Naujojo Pietų Velso amerikiečių Stafordšyro terjerų klube) – tai padėtų ateityje geriau kontroliuoti veisimą ir išvengti didelių problemų ateityje.<br><br> <br><br>Kenčia ne tik stafai<br><br>Savaime suprantama, nuo paveldimos ataksijos kenčia ne tik stafai. Ji kankina ir kitas šunų veisles, taip pat ir... kai kuriuos arklius (arabų, kai kuriuos ponius), kates (Siamo), avis, Jorkšyro kiaules. 2004 metais JAV finansuotas Džeko Raselo terjerų ataksijos tyrimų projektas. Šių šunų vadose ataksijos požymiai pasireiškia mažiams sulaukus vos 2 – 4 savaičių amžiaus. Vienodai paveikiami tiek patinai, tiek kalytės. Toje pačioje vadoje gimusių šuniukų simptomai gali skirtis – vieni gulės ir net negalės pakilti, kiti su pagalba galės vaikščioti. <br>Škotų terjerų augintojai taip pat sunerimę dėl ataksijos. Šiems šunims požymiai dažniausiai pasireiškia nuo 6 mėnesių amžiaus. Italų spinonių vardas taip pat dažnai linksniuojamas, kalbant apie šią ligą. Cerebralinė ataksija minima ir kaip labiausiai Australijos kelpius kankinanti genetinė liga, apie kurią selekcininkai atvirai nekalba, nors bėda jų tarpe žinoma jau 20 metų.<br><br>Pasikuitusi radau vieną šunų veislių, kurių atstovai kenčia nuo įvairių ataksijos formų, sąrašą. Tiesa, jame problema vadinama „abiotrofija“, lietuvišką terminą nelabai sumąsčiau, bet įtariu, kad tai tas pat... Bėdos pasiskirstę taip:<br><br>Naujagimių smegenėlių abiotrofija (labai reta): anglų skalikas, samojedas.<br><br>Pogimdyminė smegenėlių abiotrofija:<br><br> 6 – 12 sav.: Australijos kelpis, borderkolis, Labradoro retriveris<br><br> 8 – 12 sav. Iki 16 mėn: anglų pointeriai<br><br> 12 sav.: Erdeilo terjeras<br><br> 6 mėn.: Berno kalnų šunys, bulterjerai, vokiečių aviganiai<br><br> Pilnametystė, vidutinis amžius: amerikiečių Stafordšyro terjerai, senieji anglų aviganiai (bobteilai), Gordono seteriai<br><br>10 metų: Bretanės spanieliai<br><br> Smegenėlių ir ekstrapiramidinės sistemos branduolių abiotrofija:<br><br> 6 – 12 sav., iki 1 metų: Kerio mėlynieji terjerai<br><br> 4 – 12 sav.: šiurkščiaplaukiai koliai, miniatiūriniai pudeliai<br><br>visas išsamesnis tekstas:<br>http://www.blogas.lt/agiesha/469969/amerikieciu-stafordsyro-terjerai-ir-ataksija.html

koks siaubas vargšai šuniukai

kodėl, gresia ir kitos, pvz., yra displazijos, hipotiroidizmo ir pan. tikimybė...
čia galima pažėt apie paveldimas stafų ligas:
http://www.canadasguidetodogs.com/staffordshire.htm

dėl ataksijos baisumas tik tas, kad beveik nebuvo daromi jokie aktyvūs tyrimai, taigi ylos pradeda išlindinėt iš maišų (ypač jei kai kurie veislynai slėpdavo info apie keistom ligom segančius šunis)... štai displaziją geri veisėjai ištiria ir netinkamų šunų neveisia... o dabar (khem, dar kol kas nelabai aktyviai domėjausi ta ataksija, bandysiu savaitgalį paskaitinėt) stafai gaunas ar ne 4 vietoj.

kodėl, gresia ir kitos, pvz., yra displazijos, hipotiroidizmo ir pan. tikimybė... <br>čia galima pažėt apie paveldimas stafų ligas:<br>http://www.canadasguidetodogs.com/staffordshire.htm<br><br>dėl ataksijos baisumas tik tas, kad beveik nebuvo daromi jokie aktyvūs tyrimai, taigi ylos pradeda išlindinėt iš maišų (ypač jei kai kurie veislynai slėpdavo info apie keistom ligom segančius šunis)... štai displaziją geri veisėjai ištiria ir netinkamų šunų neveisia... o dabar (khem, dar kol kas nelabai aktyviai domėjausi ta ataksija, bandysiu savaitgalį paskaitinėt) stafai gaunas ar ne 4 vietoj.

Siaubas o jau atrode kad stafukai vieni is tu nedaugelio sunu kuriem negresia jokios paveldimos baisios ligos