Kodėl pasirinkote šią veislę?

Nes jie labai labai mieli ir grazus anksciau kai kam nors pasigirdavau, kad auginu taksa, daug zmoniu stebejosi, nes anot ju taksai yra islepe sunys kurie nieko niekada neklauso ir kad jei tu turi taksa, tai ir privalai gyventi vien tik del jo... NESAMONE!!! Tiesa, taksai turi savo nuomone ir charakteri, bet tai tik privalumas. Juk neidomu tureti suniuka kuris visa laika tik guletu po stalu... Dievinu taksus!

man tai taksas priklydo mano tetis ypac nemego taksu ir jis jau buvo iskvietes sungaudzius bet kai jie atvaziavo jam pagailo takso ir mes ji pasilikome ir as bejo savo gyvenimo nebeisivaizduoju nes jis kekviena vakara ateina pas mane i lova apsikloja ir sido man kojas ligi ryto stai kodel mantaip patinka taksai nor visada labiau norejau labradoro

Mes taksiuka gavom kaip staigmena gimtadienio proga
Bet net nezinau kito sunelio kuris atstotu tiek taksisku privalumu

Jie nebrangūs geri draugai. Planavome škotų terjerą pirkti. tačiau kai liko vos savaitėlė iki Škotuko pirkimo tėvai mane nuvežė į taksiukų namus ir man nupirko dovanų Pitą. pirma spiriojausi ir sakiau kad man nereikia "Dešrelės besivoliojančios ant grindų" bet tik juos pamačius pakeičiau nuomonę. labai ačiū tėvams kad nusipirkome Taksiuką.

Va taip ir sakoma kad jau jei tavo širdį palietė taksas, tai pasiliks ten visam gyvenimui . Kinologai mėgsta sakyti kad nėra tobulų veislių, bet man tai šuo nr 1.

Lashas rašė:
>Visą gyvenimą siaubingai troškau šuns, tačiau tėvai išliko griežti ir užsispyrę.
>Turėjau nemažai laiko susižinoti apie veisles, apie jų ypatybes. Apie taksą nebūčiau nė
>pagalvojusi, juk pasaulyje tiek įdomesnių veislių, bent taip atrodė tada. Na ir taip
>susiklostė, kad gavome pareigą nupirkti taksą užsienyje gyvenantiems sesers sužadėtinio
>tėvams. Perskambinom visus veislynus ir artimaiusią vadą planavo "Laimės lašas". Kai jau
>sulaukėm mažylio ir pasiėmėm jį į namus situacija visiškai pasikeitė, ir taip jau
>atsitiko kad Lašiukas pasiliko pas mus (tėvų griežtas nusistatymas greit pasikeitė kai
>pagyveno vos savaitę su tuo padarėliu ). Kadangi pirkom iš veislyno šiaip galėjom
>tiesiog grąžinti šuniuką ir būtų baigtas kriukis. bet tokios minties net nekilo. Ir štai
>su juo praleidau šiek tiek daugiau nei du metus, ir jis taip giliai savo letenėlėmis
>įsirausė į širdį, kad pamačius gatvėje taksą man suvirpa širdis Tas šuns
>inteligentiškumas, tas komunikabilumas, tas užsispyrimas, bandymas pergudrauti
>šeimininką.... Visa tai tiesiog keri. Kai tavo širdį paliečia taksas, kito pasirinkimo net
>negali būti. Man tai visad išliks tobulo šuns modelis Kai kasnors paklausia parodoje ar
>gatvėje apie šią veislę aš iškart papilu ilgiausią sarąšą savybių, kurios atrodytų
>nepakenčiamos. Bet visad galiausiai priduriu, kad jei esi pasirengęs tikrai turėti taksą,
>visus vargus atpirks šiltas augintinio žvilgsnis, kuris pasako daugiau nei bet koks žmogaus
>ištartas žodis...

Visą gyvenimą siaubingai troškau šuns, tačiau tėvai išliko griežti ir užsispyrę. Turėjau nemažai laiko susižinoti apie veisles, apie jų ypatybes. Apie taksą nebūčiau nė pagalvojusi, juk pasaulyje tiek įdomesnių veislių, bent taip atrodė tada. Na ir taip susiklostė, kad gavome pareigą nupirkti taksą užsienyje gyvenantiems sesers sužadėtinio tėvams. Perskambinom visus veislynus ir artimaiusią vadą planavo "Laimės lašas". Kai jau sulaukėm mažylio ir pasiėmėm jį į namus situacija visiškai pasikeitė, ir taip jau atsitiko kad Lašiukas pasiliko pas mus (tėvų griežtas nusistatymas greit pasikeitė kai pagyveno vos savaitę su tuo padarėliu ). Kadangi pirkom iš veislyno šiaip galėjom tiesiog grąžinti šuniuką ir būtų baigtas kriukis. bet tokios minties net nekilo. Ir štai su juo praleidau šiek tiek daugiau nei du metus, ir jis taip giliai savo letenėlėmis įsirausė į širdį, kad pamačius gatvėje taksą man suvirpa širdis Tas šuns inteligentiškumas, tas komunikabilumas, tas užsispyrimas, bandymas pergudrauti šeimininką.... Visa tai tiesiog keri. Kai tavo širdį paliečia taksas, kito pasirinkimo net negali būti. Man tai visad išliks tobulo šuns modelis Kai kasnors paklausia parodoje ar gatvėje apie šią veislę aš iškart papilu ilgiausią sarąšą savybių, kurios atrodytų nepakenčiamos. Bet visad galiausiai priduriu, kad jei esi pasirengęs tikrai turėti taksą, visus vargus atpirks šiltas augintinio žvilgsnis, kuris pasako daugiau nei bet koks žmogaus ištartas žodis...

pirmasis mūsų namuose,po prosenelio mirties, apsigyveno jo numylėtas medžioklinis standartinis taksas Ramzis, kuris man dar visai mažytei gero įspūdžio nepaliko. Piktas, aršus, beveik nevaldomas, be to turėjo nenumaldomą norą įsikibti į viską kas juda. Neilgai jis pas mus gyveno, tėvas surado medžiotoją kuriam reikėjo šuns ir Ramzį atidavė. Buvau įsitikinusi kad takso neturėsiu niekada gyvenime, man jie baisūs atrodė.
Paskui pas draugę atsirado Klišė. Nuostabi taksiukė. Be galo švelni, paklusni, supratinga, miela, tokia inteligentiška, be galo protingu žvilgsniu. Klišė mane tiesiog pakerėjo ir gal po kokių metų mūsų namuose apsigyveno jos dukra Pepė. Deje neteko laimė ilgai ja džiaugtis. Po kelių metų Pepę pavogė, rasti taip ir nepavyko. Paturėjus taksiuką apie kitokią veislę nebegalvojau.
Kitą savo taksiukę įsigijau praėjus beveik 10 metų, gavosi nemenkas jausmų išbandymas šiai veislei . Pagaliau namuose atsirado dabartinė taksiukė, gavo savo pirmtakės Pepės vardą.
Man tai pati idealiausia šunų veislė. Graži išvaizda, savarankiškas būdas, PROTAS, atsidavimas, nepralenkiamas humoro jausmas. Va kodėl toks pasirinkimas.

Aš labai norėjau šuniuko man siūlė pinčerį arba taksą, bet pinčerį rupjūčio mėnesį, o taksą birželio. Aš labai norėjau bet kokio šuns kai buvo taksas ankščiau tai pasiemiau ir labai džiauguosi, nes net nemokinom prašyti į lauką, bet nueina prie durų ir paprašo ir nevien dėlto mylim žodžiu šuo protingiausias