Kuriozai

Nora tai irgi daug visokių išdaigų yra prikrėtus, kai buvo maža ir komodą pagraužė ir durų staktą, grauždavo net ir sienų kampus, kol nueidavo visi dažai.
Na, o dabar tai labai viską vogt mėgsta, kartais iš šiūkšliadėžės popierių išsitraukia (nors žino, kad mes neleidžiam), tada kokį pultą pasiimta. Kartą einu taip namie ir girdžiu kažkas šneka, pasižiūriu į vieną kambarį, televizorius eina, galvoju, kas čia jį įjungė? Po to atsisuku į Norą, o pas ją dantyse pultelis .
Bet tų išdaigų tiek daug, kad sunku visas prisimint.

Tai bartas pasiema Šiupetėlį ir šluotelę, nusineša pas sesę. Eina tvarkytis. Kad tu matytum kaip atrodo.

o dar geriausia buna, kai isvercia ant kilimo atsityses siuksliu deze, ir paskui dar atnese sluotele su semtuveliu- tipo mazdaug "susirinkit patys, as labai tingejau"

Tai gerai, kad dar nepsinuodyjo. Geras Aikas pavaro

as tai tokiu jau net nevardinu, nes kai pradeciau, tai taip ir nesibaigtu sarasas aj, dar viena karta vaikinas baliuka namie buvo susirenges kai tik atsikraustem i vilniu, tai dar svetainej baldu nebuvo, tai tevai visokius "gerimus" laikydavo uz muzikinio centro. ir taip griztu is paskaitu ir ziuriu: visi buteliai sunestu ant baldu, kamsciai nugriauzti, viskas bega. bet tai strioko buvo nemenko, nes sunelis visa diena kaip pritvotas gulejo..

Gerai tada pridedu. Apgraužė kolona, Va šiandien išryto gėle nuvertė ir dabar negaliu jos įstatyt. Mama i tai vakar ... Nu tai va poto apkramtytos gėlės, pora patvarkytu pliušinių draugų. Pakeltas laminatas. Ir dar daug menkniekiukų. pvz. Sugraužtas sąsiuvinys.

nesakiau, kad tik lauke sakiau apskritai, arba bevedziojant, arba kada nors siaip nutike beauginant suni

Kadangi neseniai pradėjau vedžioti... Tai jis dar bijo šunų. Yra tokie kaimynai laiko tokį Meškį ir Sniegį (Jį pavadino Sniegiu, nes jų žentas rado jį Vingio Parke SNIEGE. Tai va. Bartux'as dar nepilnai paskiepytas, tai aš jam neleidžiu eiti prie tų šunų, bet kai užaugs leisiu. Ir einam, einam, vaikštom, vaikštom. Jis ižgirsta kaip jie loja ir eina sau pas juos. Aš kai dėjau stabdį ant automatinio pavadėlio ir pradėjau jį tempti. Siaubas galvojau mirsiu iš gaileščio. Bartas vertėsi pas mane kūliais, cypė. Siaubas. Gyvena dar Džeta tokia, bet ji toliau ir bartas jos bijo ypač kai vaikštom vėlai. Taj kai prieinam kiemą ji pradeda lot, tas sustoja, nagais i mano koja ir tipo: nešk mane man baisu.
Nu dar bijo tokių šunų gatvės gale, jie taip loja, kad Bartas irgi kūliais verčiasi.


P.S Atsiprašau, kad prirašiau kažkokių nesamonių, bet tai didžiausi nuotykiai kokius mes patyrėme per mažą laiką, nes jis neseniai buvo paskiepytas.
Kai atsitiks kas nors labai, žiauriai juokingo tada pranešiu.
Jūs sakėt, kad čia tik lauke tai aš ir parašiau tik lauke, o namie tai jis tiek pridarė visko. O.M.G

"Netikras šeimininkas". Po kolkas gal labiausiai man įsimintinas atvejis, bevedžiojant Aiką, buvo šis: laksto jis sau po mišką laisvai, nieko netrukdomas, ir tik staiga pamatau takeliu einantį žmogų. Bandau pasišaukt Aiką pas save, aišku, nepavyksta. Ir dar kaip tyčia tas vyras sugalvojo jį užkalbinti. Tai Aikas prie jo, kaip prie kokio šeimininko priskreto, ir eina sau visąlaik iš paskos. Šaukiu šaukiu aš jį- nereaguoją. Bėgu link jo- tas bėga nuo manęs. Aš bėhu nuo jo- tas dar toliau uo manęs O pasirodo, kad ten būta kažkokio ypač drąsaus žmogaus, tai jis pasisiūlė man padėt Aiką sugaut- tai paėmė, ir pagavo Paskui maniškis truputį velnių gavo.